Gimė 1951 liepos 7 Šiauliuose. Vidurinę mokyklą baigė 1969, 1970 – 1972 tarnavo tarybinėje armijoje. 1977 baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas), Filologijos fakultetą. Dar mokykloje susidomėjo fotografija, kinu. Pirmoji fotografija spaudoje pasirodė 1972. Sukūrė 6 vaidybinius ir 7 dokumentinius kino filmus (1968 – 1976). Respublikiniame kino filmų festivalyje Vilniuje (1975) vaidybinis filmas Lapams krintant buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, o Baltijos respublikų kino festivalyje Kaune (1976) – žiūrovų simpatijų prizu. Fotografijos parodose dalyvauja nuo 1973. Surengė 102 autorines parodas Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 170 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 70 apdovanojimų. Įvairių fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys, seminarų dalyvis.

Kūryba pristatyta interneto tinklalapiuose, įvairiose knygose, fotografijų albumuose, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvoje ir užsienyje. Minties leidykla išleido knygas Šiauliai. Mažasis vadovas. (Kartu su S. Bulzgiu, 1985), Pakruojo rajonas. (Kartu su G. Šliažu, 1986), Šiaulių rajonas. (Kartu su S. Bulzgiu, 1988). Išleido autorinius fotografijų albumus Kryžių kalnas (1993), Kitas krantas (2005), Šiauliai (2006), Mano miestas (2006), Mirties sodas (2008), Mano Šiauliai (2011), Būsenos (2016), Atminties vieškeliai (2020), sudarė ir išleido brolio dailininko kūrybos albumą-monografiją Viktoras Ostašenkovas: Buvau. Esu. Būsiu ... (2013), kelis personalinių parodų katalogus. Nuo 1979 iki 2003 dirbo Šiaulių miesto laikraščio redakcijoje fotokorespondentu. (Raudonoji vėliava. 1979-1988, Šiaulių naujienos. 1988-2003). Šiuo metu laisvas menininkas.

Svarbiausi darbai: fotografijų ciklai Prisiminimai (1969–2002); Kapinės, kuriose dažnai lankausi (1969–); Portretai (1973–); Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai (1976–1989); Saulės miestas (1979–1987); Prie jūros (1977–1988); Tas mažas didelis pasaulis (1994); Izraelis. Kelionės užrašai (1997); „Laiko permainos“ 1988–1994), 1988Kitas krantas (1976–2004); Mano miestas (2000–2011); Mirties sodas (2002–2008); Būsenos (1981–2016); Neįvardyto laiko portretas (1968–2024); Atminties vieškeliai (1970–2020); Kelias į atmintį (1974–2024).

Fotografijos saugomos: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje (Vilnius), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilnius), Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), Fotografijos muziejuje (Šiauliai), Dramos teatre (Šiauliai), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (Vilnius), Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija) ir privačiose kolekcijose.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1976, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys nuo 1982. Nuo 1999 Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. 1999 suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2004 apdovanotas Šiaulių miesto Metų fotografo premija, 2008, 2014 – Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. 2004 – 2005, 2014, 2018 paskirta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos valstybinė stipendija, 2005 suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

2009 už surengtas parodas Lietuvoje ir užsienyje, profesinį meistriškumą ir kūrybiškumą populiarinant Lietuvos fotografijos meno tradicijas, apdovanotas Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu Už nuopelnus Šiaulių apskričiai, 2013 Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2018 Už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui apdovanotas Lietuvos Kultūros ministerijos Garbės ženklu Nešk savo šviesą ir tikėk, 2019 – Neringos savivaldybės Mero premija, 2023 tarptautinio parodos - konkurso Gyvos žemės mintys nugalėtojas.

KITAS KRANTAS – tai žmogaus gyvenimo esmė, egzistencinis klausimas, pasipildantis abejonėmis, išvadomis, pastangomis aprėpti neaprėpiamą, suprasti pasaulį ir save, įvardyti gyvenimo vertybes besikeičiančioje patirtyje mums skirtame stebuklingame egzistenciniame blyksnyje. Gyvenimas duotas kad jį gyventum, kad bėgant metams jį pažintum, ir kad sąmonei priartėjus prie lemtingos ribos nusiviltum, suvokdamas, kad nieko tame gyvenime nesupratai, kad anot Izaoko Niutono „Aš tik mažas vaikas, žaidžiantis ant vandenyno kranto“. KITAS KRANTAS – metafora, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas. Jis toks efemeriškas, kaip vizija besisklaidančiame rūke. Kiekvienas mūsų turi savo kitą krantą. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje, supratus ir įvardijus savo prigimtį.

„KITAS KRANTAS“ – tai gyvenimo turinys tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, nuolat atrandant vis naujas tiesas ir prasmes.

Aleksandras Ostašenkovas

Projektas parodų ciklas „Būtis ir laikas lietuvių fotografų kūryboje“ finansuojamas Plungės rajono savivaldybės.