Rugsėjo 22-23 dienomis Plungės viešoji biblioteka kvietė į kitokius – kūrybinius – pasivaikščiojimus Plungės parke. Pasitelkdami įvairius pojūčius ir smalsumą (!) bandėme atverti vis kitas gamtos kambarių duris. Tai buvo antroji projekto „Vietos identiteto paieškos: meninės interpretacijos gamtos ir kultūros paveldo tema“ dalis.
Kraštovaizdžio geografė dr. Giedrė Godienė pakvietė visus į kraštovaizdžio patirties ir pažinimo ekskursiją. Vaikščiojome po Plungės parką, rodos, visiems puikiai pažįstamą. Bandėme pažvelgti į parką kitu kampu, surasti žmogaus ir gamtos ryšį. Ir suradome! Giliai slypinčius, įdėmaus žvilgsnio laukiančius, neatrastus dalykus. Giedrė pažadėjo mums, kad „tie, kas milžinų, paukščių (ir geografų) akimis žvelgia, apčiuops Babrungo senklonio skulptūros kontūrus. Tie, kam artima judri vandens stichija, grožėsis upės juosta, senvagėmis, tvenkiniais ir šlapynėmis. Tie, kam žaluma akis glosto, sveikinsis su naminiais, mūsiškiais, Lietuvos, ir su iš tolimų kraštų atvykusiais augalais.“ Ir tikrai, ėjome takais, kuriais ne kasdien praeiname, stebėjome medžius, kuriuos dažnai aplenkiame, bandėme įžvelgti atskirus pasaulius medžiuose ir aplink juos. Aplink mus. Pasivaikščiojimas buvo šiltas, jaukus ir įkvepiantis.

Beaparatės fotografijos dirbtuvėse su foto ir video menininke Aurelija Maknyte išbandėme fotogramos ir chemigramos metodus. Fotogramos technika taikoma nuo fotografijos atsiradimo 19 a. Tai – viena iš seniausių ir paprasčiausių fotografikos formų. Vaizdas sukuriamas be aparato, apšviečiant daiktus, išdėliotus ant šviesai jautraus fotopopieriaus. Chemigrama atsirado vėliau, apie 20 a. vid. Tai labiau eksperimentinis meno kūrinys, kai piešiant cheminėmis medžiagomis ant šviesai jautraus popieriaus kuriamas vaizdas. Neoficialiai dirbtuvėms suteikėme pavadinimą – „Radiniai ir rezultatai“. Dirbtuvių dalyviai naudojo čia pat, parke susirinktus ar at(si)neštus, kitur rastus paprastus gamtos objektus – šakeles, plunksnas, kaulus, kriaukles, augalus ir kitus radinius. Smalsu buvo, ką pavyks sukurti iš šių daiktų. Dirbtuvių rezultatus galima pamatyti Viešojoje bibliotekoje veikiančioje Aurelijos Maknytės parengtoje ekspozicijoje „Gamtos biblioteka“. Tai pirmoji tokia kūrybinė gamtos „invazija“ į šią biblioteką ir jos erdves. Ekspozicijoje pristatomos ir autorės sukurtos „Degančios skaidrės“, čia galima išvysti (ir net palaistyti!) vazone daiginamą tradicinę, specialiai paruoštą verbą, susipažinti su fotoistorija iš gyvūnų pasaulio ir kitais įdomiais ir netikėtais objektais. Autorė savo kūryba skatina žiūrovą žvelgti į gamtą kaip į savitą biblioteką – skaityti ją, atrasti naujas prasmes.

Garso meno dirbtuvėse susitikome su menininku Audriumi Šimkūnu. Audrius, žinomas pseudonimu „Sala“, dirba garso meno sferoje, jo tyrinėjimų sritis – aplinkos garsai bei jų įrašai. Dirbtuvėse ieškojome ir tyrinėjome (ne)girdimus Plungės parko, bibliotekos garsus. O jų, pasirodo, nepasirinksi (bent jau tų, kurių tuo metu norėtųsi) – tam, kad įrašyti konkretų garsą gali tekti leistis į ilgą garsų medžioklę, ne valandą ar dvi, o gal net kelias dienas. Labai dažnai garso laukimas nepasiteisina, tada lauki iš naujo. Susipažinę su Audriumi, išklausėme keletą aplinkoje girdimų garsų įrašų, ne tik gyvosios gamtos (šikšnosparnių, vandens gyvių), bet ir statinių, daiktų (vandens bokštų, metalo struktūrų, apleistų vietų). Ar žinojote, kad kai kurios krevečių rūšys vandenyne gali skleisti labai stiprias ir net pavojingas garso bangas? O šikšnosparnių skleidžiamų garsų paprastai žmogaus ausis negirdi. Garsų įrašymui Audrius pasitelkia įvairias technines priemones: povandeninius, kontaktinius mikrofonus, seisminius daviklius, elektromagnetinių laukų antenas. Ne vieną jų galėjome išbandyti ir patys – bibliotekoje klausėmės aplinkos skleidžiamų garsų, augalų (ir rankų  ) muzikos, parke mikrofonais „gaudėme“ paukščių garsus, medžių šlamesį, automobilių triukšmą ir, žinoma, laikrodinės varpo dūžius. Kartais net nesusimąstome, ką galime išgirsti bibliotekoje ir ką mums pasakoja mūsų artimiausia aplinka – Plungės parkas.
Projektas buvo skirtas vietos identiteto apraiškų paieškoms, bandant artimiau pažinti biblioteką, jos gamtinę ir kultūrinę aplinką, bei per tai pažinti vieniems kitus.
Pabaigai norime pasidalinti gražiu Giedrės Godienės pasakojimu apie Plungės parką...
„Ten, kur Žemaičių aukštuma į vakarus plynaukšte leidžiasi, kur pro slaunąjį Plungės miestą link Minijos vandenis nuo Platelių ežero neša žvitrusis Babrungas, ten senojo alko pašonėje nuo XVII a. įsibuvo garsus dvaras, daug išmintingų valdytojų turėjęs. Nuo to ledynlaikio, kai maždaug prieš 10 000 metų nuo čia atsitraukė paskutinis Nemuno vardu užvadintas ledynas, jo pakraščiu, jau link nuledėjusios jūros, į vakarus daug vandens nutekėjo šaltųjų vandenų išskaptuotu senkloniu. Nežinia, kada tiksliai Babrungas tą senklonį surado ir jo dugne vingius kilpinėti pradėjo, bet tikrai bent penketą tūkstantmečių sau geriausios vagos beieškodamas ne vieną senvagę apleido... Žmonės atėjo čionai apytikriai prieš 3000 metų, - pirmame mūsų eros tūkstantmetyje Gondingos ir Plungės piliakalniuose gyvenimas virė... Nuo XVI amžiaus Plungės miestelis čia žinomas, kurs karus, padalijimus, valdžių pakeitimus ištvėrė, ir džiaugėsi stiprėjančio dvaro atneštomis naujomis technologijomis, madomis ir papročiais. Veikiai, matyt gražiai mūsų probočiai savo vaikus auklėjo, kad toks turtingas kraštovaizdis čia randasi: ir šiandien galime aplankyti, atpažinti ir grožėtis ne tik dvaro rūmais, bet ir šventos girios palikuoniais, senaisiais ir gamtos, ir žmogaus tvariniais.“

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Plungės rajono savivaldybės administracija.