Žemaičių kalba nyksta?

Ištikimi žemaičiai

Kovo 6 dieną Platelių seniūnijos salėje buvo pristatyta žemaičių kalba išleista knyga „So meilė Žemaitėje“. Tai pirmoji Plungės ir Rietavo krašto rašytojų ir poetų kūrybos antologija. Joje – 38 žemaičių kūrėjų darbai.
Renginį organizavusi bibliotekininkė Aušra Vilienė kiekvieną atėjusįjį pasitiko itin šiltai ir pristatė „šio vakaro pagrindinius žmones“ – knygos sudarytoją ir rašytoją Adelę Daukantaitę, plateliškius  – gitara nešiną poetę Reginą Miežetienę ir Lietuvos tolerancijos žmogų Eugenijų Bunką.
Adelė pasidžiaugė, kad į knygos pristatymą susirinko „tikri žemaičiai“, kuriems ir skirta ši knyga. Papasakojo, kad mintis leisti tokią knygą kilo išgirdus, jog šie (2019-ieji aut. pastaba) metai  – skirti Žemaitijai. Todėl ji ėmėsi rašyti projektą, kurio dėka knyga išvydo dienos šviesą.

Sugalvoti lengva, o idėją paversti „kūnu“ kainavo nemažai. Gerai, džiaugėsi Adelė, kad atsirado bendraminčių, kurie sutiko geranoriškai padėti.  Geru žodžiu minėjo maketuotoją Žydrūną  Pilitauską, „klaidų taisytoją nuo Platelių“ – Genovaitę Matevičiūtę, ŠU docentą Juozą Pabrėžą. Pastarojo knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ dabar ypač populiari tarp rašančių žemaitiškai. Prie jos išleidimo, pasirodo, prisidėjo ir renginio svečias, gerbiamas Eugenijus Bunka.
Juk daugelis mūsų, nors ir būdami žemaičiai, dažnai dejuojame, kad sunku skaityti žemaitišką tekstą. Adelė įsitikino, kad „yra lengva ir gera skaityti sava kalba, kai skaitai daug ir tikslingai.“
„Kol knyga atsirado, visko buvo – ašarų, nemigos. Kritika dėl kokios klaidos skaudino, nes žmogus – ne kelmas.  Įdedi savo energiją, laiką. Bet visada atsiras tokių, kurie juoksis, laikys tavo darbą nereikšmingu,“ – emocingai apie savo išgyvenimus pasakojo Adelė.
Knyga jau padovanota prezidentui Gitanui Nausėdai, o knygų mugėje ją nusipirko, nors ir ne žemaitis, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius.
„Sako, grubi žemaičių kalba – kramė, veizuola – nė velnio, mes mokam savo kūryba džiaugtis gyvenimu ir taip gražiai žemaitiškai pasakyti, kad net pagaugai eina kūnu...“ – teigė Adelė.
Kaipgi per knygos pristatymą be skaitymo? Artistiškumu trykštanti poetė Adelė skaitė Plungės sakalininko Virginijaus Narkaus eiles, alsėdiškės Zitos Dargienės humoristinę poemą. Taip šviesu ir gera klausantis. Meistriškai sudėti žodžiai.
Adelė  trumpai pristatė ir savo kūrybos knygą, kuri taip ir vadinasi – „Žemaitėška kninga vakams“. Juk poetė pati pradinių klasių mokytoja, todėl žino, ko reikia mažiesiems. Knygutėje yra visko – skaičiuočių, mįslių, eilėraštukų, net dainelių su gaidom. Anot jos – tai ateities skaitytojai, juos ugdyti reikia nuo pat mažens. Jei vaikučiai nekalbės žemaitiškai, nežais – mirs kalba.
Vakaro dalyviams buvo smagu klausytis žemaitiškai dainuojančios ir gitara grojančios lituanistės, jau išleidusios ne vieną poezijos knygutę, Reginos Miežetienės. Ypač visiems patiko dainelė apie Užgavėnes Žemaitijoj. Taip ir suplėvesavo „čigoniukių“ sijonai, pakvipo blynais...
Gera, kai žmonės kalba, dainuoja sava kalba. Dabar žemaičių kalba vadinama tarme. Bet 2019 metų tolerancijos žmogumi išrinktas žurnalistas ir rašytojas Eugenijus Bunka turi daug argumentų įrodančių, kad žemaičiai turi savo kalbą.
Daug iš jo išgirdome apie Žemaičių vyskupystės istoriją, Telšių kunigų seminarijos statybą. „Jei nebūtų seminarijos, būtų išnykusi žemaičių kalba, įvykusi žaibiška asimiliacija“, – kategoriškas Eugenijus.
Liūdina, teigė jis, kad lankantis mokykloje, Žemaitijos vidury, vaikai, kaip ir mokytojai, jau nebemoka „rokoutėis žemaitėška“. O turėtume didžiuotis būdami žemaičiai ir jokiu būdu nesigėdyti kalbėti žemaitiškai.
Kaip žemaičių kalbos istorijos įrodymą, savotišką paminklą jai, E. Bunka pristatė paties iniciatyva išleistą fotografuotą  Edmundo Fekenšteto knygą „Mythai, pasakos ir legendos Žiamaicziu“, kurią lietuviškai „išguldė“ aušrininkas Jonas Šliūpas. Pirmąkart ji buvo išleista jau 1883 metais Vokietijoje. Lietuvoje šis veikalas dar mažai žinomas, todėl įdomus, keliantis daug klausimų.
Adelė Daukantaitė pasakė, kad pagal projektą aplankė daugybę  Žemaitijos miestelių. Vyksta ir į mokyklas, kur tik kviečia, bendrauja su vaikais žemaitiškai.
Rašytojos patriotiškas nusiteikimas dėl žemaičių kalbos išlikimo buvo suprantamas susirinkusiesiems. Juk „net Dievas mus išklausys, kai kalbėsim su juo nuo širdies, kaip namie...“
Baigiamasis renginio akordas buvo Adelės viltingas pareiškimas, kad po penkerių metų reikės leisti dar didesnę žemaitiškų raštų knygą, nes tikrai bus ką į ją dėti.  Ji tiki, kad ims kurti mokiniai, kurie išgirdo nešamą žinią ir yra savo kalbos patriotai.
„Palaimints, kas vierėj,“ – pajuokavo Eugenijus Bunka. Į tai Adelė paskaitė iš savo knygutės vaikams, kad jos tikslas yra „Vakus paskiepyt kap medžius gimtuosės kalbuos skiepu“ ir tai ji darys, kiek jėgos leis.
Po renginio bibliotekininkė Aušra pakvietė pratęsti pokalbį prie jaukaus stalo bibliotekoje. Bet apie ten vykusias diskusijas reiktų kito straipsnio...

                                                                                                             Aušra Dirvonskienė