VAIŽGANTAS KULIUOSE

1898 m. rugpjūčio 10 d. kunigas Juozas Tumas Vaižgantas iš Mosėdžio buvo perkeltas vikaru į Kulius. Čia gyvendamas jis redagavo „Tėvynės sargą“ ir platino Rusijos caro valdžios draudžiamą lietuvišką literatūrą. Kuliai  labai tiko slaptam kunigo darbui: atoki vietovė, netoli rusų - vokiečių siena, iki Gargžduose buvusio sienos perėjimo punkto tik 20 kilometrų.  Todėl  buvo galima lengvai susisiekti su Prūsija, iš kur buvo gabenama lietuviška spauda ir knygos, o į Tilžę buvo galima  nusiųsti rankraščius. Kun. J. Tumas pasienyje  tarp dviejų sargybos linijų surado čia gyvenantį  patikimą ūkininką J.Girgždį, kuris padėdavo per sieną gabenti knygas ir rankraščius.  Atgabentą literatūrą kunigas slėpdavo klebonijoje, čia  paskirstydavo ir perduodavo kitiems žmonėms, kurie ją išplatindavo kitose vietose.  Apie slaptą  vikaro veiklą nežinojo net klebonas Vincentas Jarulaitis , šviesus ir susipratęs lietuvis, vėliau žymus visuomenininkas ir lietuvių atstovas Rusijos Dūmoje.
J. Tumas – Vaižgantas buvo ne tik išsilavinęs, bet ir labai darbštus žmogus. Per kelerius metus jis Kulių parapijoje  atliko didelį kultūrinį darbą.  Atvykęs į Kulius, čia jis rado  neraštingus, prasigėrusius ir be galo skurdžiai gyvenančius žmones.  Parapijos žmones  jis pradėjo lankyti, pasiėmęs lagaminą su riestainiais vaikams  ir  įsimetęs šventų paveikslėlių bei   lietuviškų  knygelių.  Po parapijos kaimus pradėjo sklisti įvairios kalbos apie naująjį vikarą: vieni jį peikė, kad nepriėmęs vaišių ir neišgėręs kartu taurelės, vargingesni gyrė jo nuoširdumą ir gerą širdį – ne tik vaikus riestainiais pavaišinęs, bet ir pinigų palikęs. Vizituodamas parapiją, kun. Juozas Tumas tikrino ir žmonių raštingumą. Bet čia padėtis buvo labai liūdna: parapijoje buvo vos keli raštingi žmonės. Todėl jis jaunus ir senus kaimų žmones mokė pažinti lietuviškas raides iš elementoriaus.  Jo iniciatyva buvo suorganizuotos  slaptos lietuviškos mokyklėlės, kurias pagal galimybes lankė valstiečių vaikai.  Mokyklas jis aprūpindavo elementoriais ir rašymo priemonėmis.  Lietuvių visuomenės vardu kun. J. Tumas rašė caro valdžiai prašymus, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.  1900 m. iš Vadaklių klebono J. Balvočiaus gavęs 885 rublius, jis pradėjo leisti religinį žurnalą inteligentams „Žinyčia“.
Nuošaliai nuo didesnių miestų įsikūrę Kuliai, čia apsigyvenus kun. Juozui Tumui, tapo konspiraciniu lietuvių tautinio veikimo centru,  iš kurio Žemaitijos ir Aukštaitijos kaimus  pasiekdavo lietuviška literatūra.  Kuliuose  kun. J. Tumas  tapo ir draudžiamos lietuviškos spaudos platintojų draugijos pirmininku. Klebonijoje jis įrengė knygų slėptuvę, kurioje buvo sudedamos iš Prūsijos atgabentos knygos, o vėliau išplatinamos kituose Lietuvos vietose.  Prie sienos, už kurios buvo įrengta slėptuvė,  buvo pritvirtintas nedidelis staliukas. Sėdėdamas prie to staliuko, vikaras redagavo „Tėvynės sargą“, „Žinyčią“, skaitė lietuviškas knygas.  Staliuką pastūmus, sienoje atsiverdavo durelės , pro kurias , iškilus pavojui, būdavo galima greitai įmesti draudžiamą knygą į slėptuvę ir  vėl užverti dureles. O ant netoliese stovėjusios spintelės gulėdavo atverstos knygos rusų kalba.  Sulaukęs nekviestų svečių, caro valdžios pareigūnų ar žandarų, vikaras vaizduodavo, kad jis skaito rusiškas knygas.  Valdžios pareigūnai niekada neišaiškino nei mažojo stalelio paskirties, nei knygų slėptuvės.
Kun. J. Tumas palaikė artimus ryšius su knygnešiais D. Bubinu, V. Stončiumi, J. Dargiu, D. Vičiumi, S. Nesteckiu, E. Norkumi ir kt.  Vikaras  lankėsi Pažvelsio kaime pas  poetą Butkų Juzę. Iš čia Šiaulių knygnešiai gabendavo spaudą  toliau į Lietuvą. Tarp jų buvo ir jaunas poetas Jovaras, kuris  ne kartą  lankėsi Kuliuose pas vikarą J. Tumą.  Naktimis Kulių klebonijoje vykdavo slapti knygnešių pasitarimai, kuriuose būdavo aptariami  lietuviškų knygų platinimo ir kitokios kultūrinės veiklos klausimai.  Viename tokiame pasitarime  dalyvavo ir garsusis to meto knygnešys Jurgis Bielinis.
Po parapijos kaimus sklisdavo įvairiausių pasakojimų apie kun. J. Tumo patirtus nuotykius, platinant draudžiamas knygas.  Žmonės pasakodavo  linksmas istorijas, kaip  saulėtą vasaros dieną jis kartu su knygnešiu J. Girgždžiu per Gargždų miestelį poriniu vežimu į Kulius vežė keletą maišų lietuviškų leidinių. Apie tai kažkas pranešęs žandaras. Taigi trys žandarai  knygnešių laukę prie pašto. J. Tumas vilkėjo kunigo rūbais. Važiuojant pro žandarus, kunigas  pradėjo skambinti varpeliu. Pareigūnai, pagalvoję, kad  kunigą su šv. sakramentu veža pas ligonį, nusiėmė kepures ir suklupo.  O tiedu knygnešiai  su slaptu kroviniu linksmai nurūko tolyn.  Kita istorija buvo apie tai, kaip  vieną rugpjūčio vakarą  pas vikarą apsilankė uriadnikas ir valsčiaus raštininkas.  Jiems besikalbant,  į vikaro kambarį įėjo  vyžotas, pavargęs knygnešys D. Bubinas , nešinas  į elgetos terbą sukištomis knygomis.  Knygnešys, pamatęs  caro valdžios atstovus, nesutriko. Nusiėmęs kepurę, persižegnojo ir pradėjo kalbėti poterius.  Kunigas J. Tumas „elgetai“  davė puse rublio ir paprašė  pasimelsti už mirusiųjų dūšeles.  Po keletą kapeikų  „elgetai“ įbruko ir  uriadnikas su raštininku.  Išėjęs iš klebonijos, D. Bubinas tankiuose Alantos upelio krūmuose paslėpė savo ryšulį su lietuviškomis knygomis.
Dirbdamas nelengvą spaudos redaktoriaus ir draudžiamos spaudos platintojo darbą, kunigas J. Tumas  stengėsi užmegzti ryšius su turtingais ir įtakingas žmonėmis, kad jie pinigais  paremtų jo veiklą.  Gyvendamas Kuliuose, jis susipažino su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, kuris mokėjo kalbėti žemaitiškai, nepritarė lietuviško rašto draudimui ir buvo gana pažangus anų laikų visuomenės veikėjas.  Kunigaikštis M. Oginskis ne tik pritarė Kulių vikaro J. Tumo veiklai, bet ir rėmė finansiškai.