Padavimai

Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva : krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. 2-asis fotogr. leid. [1-asis leid. 1964-1968]. Vilnius : Mintis, 1989-1992. T. 4:

„Gondinga padavimuose. Apie Gondingą yra išlikę keletas padavimų, kurių vieni jos praeitį riša su kryžiuočiais, kiti perkelia į vėlesnius švedų laikus. Buv. pilies požemiuose esą paslėpta aukso, sidabro, brangių indų ir ginklų. Kai švedams (žuvėdams) skubiai reikėjo apleisti pilį, jie požemius uždarę durimis ir taip žemėmis užvertę, kad žymės nelikę. Tos durys esančios pietinėje buv. pilies pusėje, kur iš kalno sunkiasi mažas šaltinėlis. Jų raktai gulį po vienu Babrungo sietuvoje esančiu didžiuliu akmeniu. Visus tuos turtus saugą velniai, kuriems vadovaująs „pilies ponaitis“. Išbėgdami švedai užkeikę: po kiek metų ateisiąs prie pilies žmogus, pilies lubos lūšiančios ir jį užmušiančios. Senieji gyventojai, bijodami, kad pranašystė neišsipildytų, vengdavo piliakalnį lankyti.

Pagal kitus padavimus buv. pilyje paslėpti didžiuliai turtai. Jeigu jie būtų surasti, visi gondingiečiai galėtų karališkai 13 metų gyventi.

Senaisiais laikais Gondinga buvusi didžiulis dvaras su didingais rūmais, kurie dieną švietę aukso šviesa, o naktį sidabru žėrėję. Galingas dvaro ponas turėjęs vienintelę dukterį. Iškilus karui, dvarininkas parsigabenęs keletą belaisvių, svetimo krašto karių, kurie sukaustyti jo ūkyje dirbę. Vieną jų šviesiaplaukį dvarininko vienturtė įsimylėjusi, atrakinusi pančius, atvedusi žirgus ir abudu pabėgę. Po kelių dienų sugrįžę, vesdamiesi pulkus geležimis apkaustytų vyrų; šie tamsią naktį įsiveržę į rūmus ir užmušę valdovą. Šis mirdamas prakeikęs dukterį ir žudikus. Po jo ištartų žodžių tris dienas siautusi baisi audra, daužęsis perkūnas, kuris uždegęs dvarą ir aplink išnešiojęs blizgančių rūmų šukes. Toji vieta likusi užkeikta, ir niekas nebemėginęs joje įsikurti. Ilgainiui ji apaugo miškais, storiausiais medžiais. Iš to visko likusi tik pasaka, ateinančioms kartoms iš lūpų į lūpas perduodama.

Zenonas Vaitkus, Aloyzas Vaitkus ir kiti gondingiečiai pasakodavo, kad XIX a. gale piliakalnio viršūnėje dar buvusi skylė, į kurią bernai ir piemenys akmenis mėtydavę. Šie, krisdami, suskambėdavę, lyg į metalinį paviršių atsimušdami. Ši pramoga traukusi vis daugiau smalsuolių, nepatikusi savininkui, nes lankytojai javus išbraidydavę ir jis skylę užvertęs žemėmis (ji buvusi gili – net ilgiausia kartimi dugno nepasiekdavę).“ (p. 79)

Kai milžinai gyveno : padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis. Vilnius : Vaga, 1983:

Gondingos piliakalnis

„Kalną supylė švedai. Sako, kad švedai kariavo su lietuviais ir juos nugalėjo. Paskui švedai, norėdami visai sunaikinti savo priešus, apipylė smėliu karius ir taikius gyventojus. Švedai nešiojo smėlį pirštinėmis, nes jie buvo ne paprasti žmonės, o milžinai.

Seniau, ariant piliakalnį ir kalvas prie jo, rasdavo kardų, durtuvų, vario lankų. Tie vario lankai – tai milžinų žiedai. Žmogus juos galėtų ant liemens užsimauti.

Kalno viršuje buvo skylė, į kurią galėjo įlįsti žmogus. Piemenys įmetė į tą skylę vieną savo draugą. Tas kalne pamatė seną vokietį, gulintį lovoje, o jauną – sėdintį prie stalo. Senis liepė pripilti piemeniui užantin pinigų. Kai piemenį draugai ištraukė, nusileido kitas piemuo, norėdamas irgi gauti pinigų. Bet senis liepė jam išlupti akis.

Prie Gondingos piemenims pasirodydavo vokietukas, kuris turėdavo pilną kepurę žemuogių. Paskui jis nežinia kur pranykdavo.

Sako, kad piliakalnyje yra dideli trobesiai ir urvai. Kai švedai kraustėsi iš Gondingos, jie pinigus, ginklus ir kitus daiktus sunešę į pilies vidų, uždarę geležinėmis durimis, o jas žemėmis užpylę, kad net žymės neliko. Sako, kad tos durys yra pietiniame kalno šone: toje vietoje sunkiasi nedidelis šaltinėlis. Durų raktus švedai padėję po dideliu akmeniu Babrungo upės sietuvoje. Visus Gondingos turtus saugo velniai, o jų viršininkas yra pilies ponaitis.

Vieną kartą kokie žmonės sutikę pas Kalčikės kalną už Kartenos juodus ponus, bevažiuojančius į Kretingos pusę. Vežimą vežė juodi arkliai. Vežime buvo sudėtos didelės geležinės skrynios. Vienoje vietoje vežimas sustojo, ir arkliai negalėjo jo nei iš vietos pajudinti. Ponai paprašė žmonių, kad padėtų vežimą išjudinti. Vos tik žmonės prisilietė prie vežimo, arkliai šoko, ir kaip viesulas ponai nubildėjo tolyn. Tai, sako, Gondingos turtus velniai vežė į kitą vietą.

Pilies sargai senovėje rodydavosi žmonėms, su jais kalbėdavo ir dažnai juokus krėsdavo. Vidurdieny matydavo ant pilies jodinėjant pulką ginkluotų raitelių arba bandą galvijų ganantis. Nuėję ant kalno, žmonės nieko nerasdavo. Pilies ponaitis ateidavęs pas piemenis pypkei ugnies pasiskolinti, mušdavęs su jais tekinį, kiaulę...“ (p. 32-34)

***

Žemiau Galerijoje – atgimusios Gondingos legendos. Poilsio ir pramogų centre „Žemsodis“, Mardosų k., Plungės r.

Sauliaus Narkaus fotografijos, 2013.