Nuo 1987 metų archeologinio paveldo ekspertas, istorikas Bronius Dakanis Gondingos komplekse atlieka archeologinius tyrimus, kuriuos yra publikavęs straipsnyje „Gondingos archeologinės vietovės žvalgomieji tyrimai“, http://atl.lt/2007/54-64.pdf [žiūrėta 2013 10 14].
Iš Broniaus Dakanio straipsnio „Gondingos archeologinės vietovės žvalgomieji tyrimai“:
Vadovaudamasi Gondingos archeologinio komplekso (Plungės r.) konservavimo ir pritaikymo lankymui techniniu projektu, IĮ „Senų senovė“ atliko netoli komplekso (Gondingos piliakalnio su gyvenviete) esančių dar neregistruotų objektų – spėjamos Gondingos dvarvietės, kapinyno, vadinamo Pasklepiais, antrojo piliakalnio, vadinamo Ožkupriu, ir senovės gyvenvietės bei antrojo Nausodžio piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus. Be to, vykdyta Gondingos piliakalnio aikštelėje ir pylime nežinomų asmenų iškastų dviejų duobių fiksacija, žvalgyta ir nustatyta V kryptimi didesnė Gondingos piliakalnio gyvenvietės teritorija, žvalgytos ir tikslintos visų kitų greta Gondingos piliakalnio su gyvenviete esančių registruotų archeologinių vietų (Gondingos ir Nausodžio (Mardosų) kapinynų, Nausodžio (Varkalių) ir Varkalių piliakalnių su gyvenvietėmis) teritorijos, nustatytos jų koordinatės.
Žvalgomųjų archeologinių tyrimų metu Gondingos kalvoje, vadinamoje Ožkupriu, bei dešiniajame Babrungo upės krante, į Š nuo Gondingos piliakalnio ir kapinyno esančioje pailgoje ŠV–PR kryptimi kalvoje ištirtas 2 m2 ploto ir iki 75 cm gylio šurfas. Aptiktas išlikęs iki 75 cm gylio gynybinis griovys priešpilyje, židinys, lipdytų puodų lygiu ir grublėtu (?) paviršiumi šukių. Dar rasta akmeninių trintuvų fragmentų molio tinko gabalėlių. Tiriant ir žvalgant nustatyta, kad kalva – tai piliakalnis su priešpiliu ŠV gale, pylimu ir aikštele (viduryje), terasa PR gale bei griova – gynybiniu grioviu iš PV. Piliakalnis būdingas II tūkst. pradžiai. Piliakalnį būtina įrašyti į NKVR .
Spėjamoje Gondingos dvarvietėje, kuri lokalizuota į V nuo Gondingos archeologinio komplekso, dešiniajame bevardžio upelio krante, sodybos darže, ištirtas 4 m2 ploto ir iki 40 cm gylio šurfas. Aptiktas perartas dvarvietės kultūrinis sluoksnis su XVII–XIX a. radiniais: pasagos dalimi, kalvio darbo vinimis, keramikinės keptuvės kojele, žiestų puodų šukėmis (dalis puošta banguotu ir linijų ornamentais), koklių fragmentais (yra puoštas augaliniu ornamentu ir dengtas žalia glazūra), o žvalgant – daugiau panašių radinių bei dar viena keptuvės kojelė su dalimi jos dugno, kuris iš vidaus dengtas šviesiai ruda glazūra su gelsvu atspalviu. Gondingos dvarvietę reikia įrašyti į NKVR.
Gondingoje, archeologo Renaldo Augustinavičiaus pastebėtoje titnagų radimvietėje, esančioje Babrungo upės dešiniosios pakrantės kalvelėje, į Š nuo išaiškinto piliakalnio Ožkuprio, kalvoje, Š–P kryptimi ištirtos dvi po 10 m2 ploto perkasos. Titnago dirbinių neaptikta, tik kelios žiestų puodų šukės. Tiriant 4 m2 dydžio ir 40 cm gylio (iki įžemio) šurfą į P nuo radimvietės kalvelės viršaus, jos šlaito link pelkės apatinėje dalyje aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis su žalvariniu žiedu pastorinta priekine dalimi ir žiesta keramika. Radiniai datuojami II tūkst. pirmąja puse ir viduriu. Taip pat rasta šviesiai rudos–oranžinės molio masės plytų fragmentų, molio tinko gabalų ir degusių akmenų, o žvalgant šurfo aplinką arčiau pelkės, rasta žalvarinio papuošalo (lankinės segės?) dalis, šlaite – daugiau žiestų puodų šukių. Gyvenvietė chronologiškai, matyt, yra Babrungo upės ardyto piliakalnio, vadinamo Ožkupriu, tąsa aukštoje Babrungo upės pakrantėje, prie vandens. Ją taip pat reikia įrašyti į NKVR.
Gondingos spėjamame kapinyne, vadinamame Pasklepiais, esančiame į R nuo aptiktos senovės gyvenvietės, Babrungo upės dešiniojo kranto terasoje, miške ištirta 10 m2 dydžio perkasa ir 4 m2 šurfas. Šurfe aptikta didelė apvali senovinė netaisyklingos formos 1,6 cm skersmens kulka, o perkasoje ir šalia jos – matyt, nuo čia stovėjusio pastato – dvi kalvio darbo vinys ir pasagvinė. Pasklepių dabartiniai vietiniai gyventojai nebežino. Galbūt jie yra senovės gyvenvietės vietoje, nes bulviarūsiai buvo kasti minėtos Babrungo upės kranto terasos R gale, ten, kur rasta kulka, – toje vietoje yra kelių jų liekanos.
Į ŠR nuo Nausodžio piliakalnio su gyvenviete, Babrungo upės kairiojoje pakrantėje, giliame jo slėnyje yra didelė kalva, laikoma piliakalniu, alkakalniu ar priešpiliu. Kalvos viršuje esančios 85 m ilgio R–V kryptimi ir iki 64 m pločio aikštelės R dalyje ištirta 10 m2 ploto ir iki 30 cm gylio perkasa. Joje aptikta lipdytų puodų grublėtu ir lygiu paviršiumi 1,5 cm storio šukių. Perkasoje įžemio paviršių beveik ištisai dengė natūraliai gulintys įvairaus dydžio akmenys. Piliakalnis būdingas I tūkst. antrajai pusei. Jį irgi būtina įrašyti į NKVR.
Žvalgant Gondingos piliakalnio gyvenvietės teritorijoje, besitęsiančioje V kryptimi iki 70 m nuo saugomos gyvenvietės V pakraščio (keliuko), aptikta išartų židinių, daug degusių akmenų, geležies gargažių, lipdytų bei žiestų puodų šukių, emalio karolis. Dalyje gyvenvietės ploto jos kultūrinis sluoksnis perartas giluminiais plūgais – tai parodė arime ištirtas 1 m2 dydžio šurfas bei arimo vagose į paviršių vietomis išverstas įžemis. Piliakalnio gyvenvietės nustatytą dalį V reikia įtraukti į Gondingos piliakalnio su gyvenviete teritoriją.
Tyrimų metu nustatyta senojo kelio vieta. Kelias prasideda į Š nuo piliakalnio, vadinamo Ožkupriu, ir griovos-upelio (čia, matyt, buvo brasta per Babrungą). Jis veda šios griovos Š šlaitu bei pakrantės kalva link senovės gyvenvietės teritorijos V pakraščio.
***
Žemiau Galerijoje – radiniai iš ankstesnių tyrinėjimų Gondingos vietovėse.
Broniaus Dakanio nuotraukos.
Gondingos kraštovaizdžio draustinis : Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos informacija. 2011. Stendas „Gondingos valstybinis kraštovaizdžio draustinis“:
Gondingos landšaftinis-istorinis draustinis (plotas 134,5 ha) įsteigtas 1960 metais. Šio draustinio pagrindu 1986 metais įteisintas Gondingos kraštovaizdžio draustinis. LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d nutarimu Nr.1486 draustinis praplėstas iki 255,4 ha ir sunormintas jo pavadinimas: Gondingos valstybinis kraštovaizdžio draustinis. Draustinio tikslas - išsaugoti raiškų Babrungo upės slėnio kraštovaizdį su Gondingos piliakalniu, kitais archeologijos objektais.
Draustinio centru vingiuojančio Babrungo slėnis šlaitingas, gilus (20-30 m ir daugiau). Babrungas išteka iš Platelių ežero. Šios upės ilgis – 59 km, iš jų apie 9 kilometrus rangosi draustinio teritorija ir 3 km žemiau draustinio ribos įpuola Minijos glėbin. Upės vagos plotis draustinyje 10-15 m, vidutinis debitas 3,5 m/s. Draustinyje Babrungas stebina ir džiugina nepakartojamo grožio vingiais, kilpomis, stačiais šlaitais, atragiais, įvairaus dydžio nuošliaužomis bei atodangomis. Atodangų nuosėdų įvairiaspalviai, įvairialyčiai sluoksniai byloja paskutiniojo geologinio periodo – kvartero raidos istoriją.
Šią Babrungo slėnio dalį senovės kuršiai, vėliau žemaičiai panaudojo gyvensenai ir gynybai. Vėliausiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad čia I-XIII a. buvo ištisas gyvenamasis-gynybinis kompleksas: Gondingos piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu, su gyvenviete; Gondingos piliakalnis vad. Ožkupriu; Varkalių piliakalnis su gyvenviete; Varkalių-Nausodžio piliakalnis, vad. Pilale, su gyvenviete; Varkalių-Nausodžio piliakalnis II, vad. Pilale; Gondingos senovės gyvenvietė; Gondingos kapinynas.
O kiek čia griovų, raguvų, šaltinių versmių ir įtekančių upelių! Ties Kaušėnų kaimu į staigiai pietuosna pasukusį Babrungą įteka Liepupė, dar kiek žemiau – Dirnupis. Iš dešiniojo Babrungo šlaito savo gėlo, šalto vandens srovę įlieja Gondingos šaltinis.
Upės slėnyje yra gražių lankų, įlomų su įvairiaspalvėmis pievomis, žolynais. Pievos beveik nešienaujamos, todėl pradeda užaugti mišku, pažemėjimuose užpelkėja.
Slėnio šlaituose šlama lapuotynai, dažniausiai drebulės, ąžuolai, uosiai, liepos, klevai. Paupius gožia juodalksnynai bei vis gausiau plintantys baltalksnynai. Yra įdomių senų saugotinų medžių, iš kurių paminėtina labai sena obelis bei daugiakamienis ąžuolas.
Iš Minijos į Babrungą atkeliauja neršto vietų ieškančios nėgės, lašišos, upėtakiai, kiršliai, bet kelią aukštyn žuvims pastoja 1961 m. pastatyta Gondingos hidroelektrinės 22 m aukščio patvanka, esanti aukščiau draustinio Š/R ribos. Hidroelektrinė pastatyta maždaug toje vietoje, kur anksčiau buvo Kaušėnų vandens malūnas.
Gyvena švelniakailės vikruolės ūdros (Lutra lutra). Siekiant jas išsaugoti visa draustinio teritorija įrašyta į Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų kriterijus, sąrašą pavadinimu „Gondingos apylinkės“. Upės sraunumą patvankomis bando sustabdyti bebrai. Virš upės dažnai praskrenda ar ant nusvirusios šakos žuveliokų tyko gražuolis tulžys (Alcedo athis). Šie reti paukščiai peri upės krantų atodangose išsiraustuose urveliuose. Šalia jų dažnai įsikuria urvinės kregždės. Senų medžių drevėse lizdus suka didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės, pelėdos, veisiasi šikšnosparniai, miegapelės ir kiti gyvūnai.
Šaltiniuotuose ūksminguose šlaituose auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos daugiametės blizgės (Lunaria rediviva), baltijinės gegūnės (Dactylorhiza longifolia), akį džiugina grakščios jonpaparčių taurės. Gausu vaistingųjų augalų, paminėtini gyvatžolė, pelkinė vingiorykštė, tamsioji plautė, ugniažolė, valerijonas. Draustinio augalija, grybija bei gyvūnija beveik netyrinėta, todėl kiekvieno čia apsilankiusio laukia nauji atradimai, nepakartojami vaizdai ir pojūčiai.
E. Ravickienė. Šimtmečių takais. Klaipėda : Klaipėdos rytas; Plungė : Plungės rajono savivaldybė, 1997:
„Plungės orkestras dažnai koncertuodavo su Bogdano Oginskio orkestru Rietave ir Gondingos pilalėse.“ (p. 85)
„Pasisekimo paskatinti, orkestrų vadovai Čiurlionio kūrinėlių įrašė į repertuarą. Jie skambėjo orkestrų koncertuose Plungėje, Rietave, Gondingos pilalėse.
Apie vieną koncertą Gondingos pilalėse kunigaikščio M. Oginskio vardinių proga Vytautas Lukauskas yra papasakojęs tokią istoriją. Pilalės naktį atrodė nejaukios, ypač todėl, kad po mažąja, kaip pasakodavo žmonės, buvęs palaidotas žymus pagonių dvasiškis su aukso žibintais. Atrodė, kad jis išlįs iš tos slaptavietės. O naktis buvo tokia rami, svajinga. Aplink rymojo didingi ąžuolai.
Čia netoli pats piliakalnis. Žmonės pasakoja, kad giliai žemėje esą puikūs rūmai, išpuošti auksu. Pats jų valdovas – muzikos gerbėjas. Jis naktimis kviečiąs muzikantus jam pagroti. Juos į rūmus įvedąs užrištomis akimis, kad po to nežinotų kelio į pasakiškuosius rūmus. Po koncerto tuose rūmuose visi sugrįžtą pilnomis kepurėmis ir kišenėmis aukso.
– Puiku! – sušuko vienas. – Gal šiąnakt iš mūsų palapinės ką nors paims?
– Aišku, Konstantiną! Bet... jis neims nė pinigėlio.
– Ne, – įsilinksminę toliau fantazavo jaunuoliai. – Ims, o aukso teks visiems po lygiai. Užteks čia mums tūnoti. Galėsime mokytis Varšuvoje, Prahoje, Budapešte...
– Vaikinai, miegokit, – švelniai subaręs Rietavo orkestro vadovas J. Mašekas.
Kai rytą muzikantai nubudo, tikrai Kastuko nebuvo. Kai visi nuėjo pavalgyti, rado jį prie ugnies besišildantį.
– Kur buvai? Gal Gondingos valdovas buvo pagrobęs?
– Rodyk kepurę, kišenes. Juk jos pilnos aukso, – juokėsi draugai.
– Aš daug apėjau, nukeliavau ligi pat piliakalnio. Kaip čia gražu, didinga! Ši vieta – tikras auksas! Aš radau aukso.., – pasakė Čiurlionis.“ (p. 86)
E. Ravickienė. Pakeliaukime M. K. Čiurlionio memorialinėmis vietomis // Švyturys. 1989, rugpj. 10. Nr. 95 (6025). P. 3:
Mykolas Oginskis mėgdavo su savo orkestru pasirodyti. Keliais vežimais vykdavę muzikantai į Rietavą, kur grodavę Bogdano Oginskio svečiams. Dirigentas, orkestro vadovas čekas Jozefas Mašekas, savo darbui atsidavęs žmogus, palikęs ir M. K.Čiurlioniui didelį įspūdį. Šio dirigento muzikantų grojimas pasižymėjęs ir minėtuose Majoruose, kur suvažiuodavę nemažai orkestrų.
Plungiškiai vykdavę koncertuoti ir į Šateikius. Pirmasis kūrinys, kuriuo pradėdavo visus pasirodymus, buvo M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
Ypač įspūdingi koncertai buvo gamtoje, kai švęsdavo Mykolo Oginskio vardines, į kurias atvykdavę muzikantai iš Rietavo. Koncertai buvo ruošiami ne tik Rietave, Plungėj, bet ir gamtoje, už kelių kilometrų nuo Plungės – Gondingos priešpiliuose. Didžiulė lanka, apjuosta Babrungo, kurioje pūpsojo lyg du baravykai – dvi „pilalės“, o už upės – Vožkuprio piliakalnis. Čia pat paslaptingi Pasklepiai, juose – rūsiai, pilni turtų. Tais laikais senieji žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad čia vaidenasi. Ir kokių dalykų ten „matydavę“ – vokietuką–velniuką, kuris pagrobė gražuolę ir paslėpė Gondingos pilies požemiuose. „Matydavę“ šunį be globos, veršį dviem galvom, labai gražią moterį, nieko nekalbančią, tik šukuojančią savo ilgus plaukus ir paslaptingai dingstančią. Žmonės vengė Pasklepių, ypač vakarop.
Tai buvo didelė šventė, pilalėse kalnai kalneliai nusėti apylinkių gyventojų, orkestrai grojo. Buvo ruošiamas komiškas bėgimas maišuose, dalinami prizai. Lipo į kartį, kur buvo sukabinėti vertingi daiktai, nugalėtojai sveikinami maršu. Nakvojo muzikantai iš karčių suręstose palapinėse, apdengtose šienu.
Ši vietovė – tikra mįslė. Ant didesniosios pilalės, nupjauto kūgio formos, pusračiu riogsojo koks 100 akmenų maždaug po 1 kub. m. Kam jie suvilkti, niekas nežinojo. Visur ąžuolai. Po mažąja pilike, pasakojo seneliai, palaidotas žymus pagonių dvasiškis su turtais, esąs požemis.
Atsirado žmogus, kuris net kelias dienas ieškojo požemio. Rado vis dėlto sidabrinę plokštelę, išmargintą rutuliukais, kurią pardavė, ir ją sulydė. Kas žino, gal ten buvęs planas į legendinius požemius, kurį žmonės sunaikino. Suskaldė ir mįslingus akmenis, dėjo juos į pamatus, statė rūsius, sunaikindami senovę. Tik vieną akmenį ąžuolų šaknys išlaikė, jo neįstengė žmogus išrauti, jis – apsamanojęs, sulindęs į žemę, senovės liudininkas, M. K. Čiurlionio amžininkas, tebetūno...
Šioje brangioje, paslaptingoje vietoje jautrios prigimties jaunuoliui, M. K. Čiurlioniui, daug reiškė praleisti naktį, pasiklausyti ąžuolų šlamėjimo, prisiminti girdėtas pasakas apie paslaptingą moterį, velniuką-vokietuką. Visa ši aplinka buvo pilna romantikos ir paslaptingumo. Gal ji ankstyvoje jaunystėje sužadino stiprius įspūdžius, gal tai buvo pirmieji daigai, įsilieję į kūrybinę prigimtį? Gal šie atsiminimai paskatino pasaulį matyti panašų į pasaką?..
Mykolo Oginskio vardinių proga M. K. Čiurlionis sukūrė kelis kūrinius, kuriuos atliko orkestras. Jaunuoju kompozitoriumi susižavėjo svečiai, pats šeimininkas, ir tai nulėmė M. K. Čiurlionio likimą – M. Oginskis paskyrė stipendiją (12 rub. per mėnesį) mokytis muzikos Varšuvoje.
Jau Varšuvoje būdamas, M. K. Čiurlionis parašė savo garsųjį kūrinį „Miške“, kunigaikščiui Oginskiui – polonezą.
E. Ravickienė. Po M. K. Čiurlionio ženklu // Kibirkštis. 1990, rugs. 22:
„Nemažai jau rašyta apie Plungės ir Rietavo muzikinę praeitį. Ji buvo garsi, paliko gilių pėdsakų, išugdė visą muzikantų kartą, Lietuvos pasididžiavimą – M. K. Čiurlionį.
Tos praeities pradėjau ieškoti maždaug prieš 3 dešimtmečius, kai dar buvo gyvų jos liudininkų, kurie galėjo papasakoti apie muzikinį gyvenimą, tas vietas, kur vyko koncertai, jungtinius plungiškių ir rietaviškių koncertus.
O tų vietų, susijusių su M. K. Čiurlioniu, yra nemaža – Karklėnai, Gondingos priešpiliai, Šateikiai, Palanga, Kretinga. Teko girdėti, kad plungiškiai grodavę Platelių pilies saloje, kur grafas Šuazelis buvo įsirengęs vasarnamį.
Buvo ir daugiau vietų, šalių, susijusių su mūsų muzikine praeitimi, į kurias nusitiesė ieškojimai: į Latviją (Majorus), Ukrainą, Baltarusiją (Zaliesę), Čikagą, Italiją (Florenciją), Čekoslovakiją (Prahą), Lenkiją (Bobreką, Krokuvą). Iš ten ką tai sužinojau, gavau nuotraukų, jas rinkau po visą Lietuvą, mūsų rajoną, rašiau apie tas vietoves pasakojimus, legendas. Didėjo muzikinės praeities kraitis: nuotraukos ir kiti eksponatai. Įdomų 1885 m. Mykolo Oginskio valdų planą radau pas vieną senuką: jis jį pasiėmęs iš palėpės. Jį sulankstęs dėdavo po karšta keptuve, kai žmona ką iškepdavo… 19-ojo a. darbas! Nei palėpės drėgmė, nei keptuvės karštis jo nesunaikino, jis dar neblogas išliko.
Šilutėje suradau plungiškės Marijos Oginskienės portretą – spalvotą nuotrauką. Ji buvo į ritinį susukta, sutrūkinėjusi. Dabar restauruota.
Pas buvusį M. Oginskio muzikantą Joną Petkūną mačiau didingą pianiną „Bechstein“. Jį Marija Oginskienė, būdama Lenkijoje, 1925 m. lapkričio mėn. 24 d. padovanojo rašteliu Jonui Petkūnui. Senukas mirė, pianinas iš Plungės iškeliavo, ėjo per rankas, sekiau jo kelią. Vis dėlto šis unikalus eksponatas, susijęs su muzikine praeitimi, M. K. Čiurlioniu, praeities palikimą gerbiančių žmonių pastangomis atsirado vėl Plungėje.
Ką nors surasti nebuvo taip paprasta. Reikėjo daug kantrybės, daugel metų ieškoti.
Kilo mintis muzikinės praeities vietas įamžinti.
Šį rudenį (...) aplankėm Karklėnus, kur 1908 m., 1909 m. vasaromis svečiavosi M. K. Čiurlionis. Pasidžiaugėme karklėniškiais, kad jie sutvarkė, aptvėrė tvora buvusius maro kapelius, kurių kryžius piešė M. K. Čiurlionis. Buvome nuvykę į Mažeikių geležinkelio stotį, iš kurios atvykęs M. K. Čiurlionis leidosi arkliais į Plungę. Grįždami užsukome į Renavą, kur ne kartą svečiavosi rietaviškiai muzikantai, grįždami iš Rygos pajūrio.
Didžiausi rūmai, su laiptų laiptais, nusileidžiančiais į Varduvos vingį. Didingi!..
Rūmuose daug salių, senoviškos krosnys, židinys koncertų salėje, sienose nuostabios drobės.“
A. Vilainis. Žemaičių žemėje : reportažai iš kelionių Lietuvoje. Čikaga : Lietuvių knygynas „Nemunas“, 1952:
„Ir pats Plungės miestas žinomas tik iš šešiolikto šimtmečio. Anksčiau šios apylinkės centru buvo Gondingos pilis ir dvaras.“ (p. 36)
„Po valandėlės, skambindami praeiviams, mes išvažiavome į Gondingą. Keliaudami susitarėm susirasti senyvą žmogų. Tad, užsukę į pirmąją kaimo sodybą, paklausėme, kur čia gyvena seniausias žmogus.“ (p. 36)
„Dėdę Kazimierą mes suradome kieme. Jis buvo žilas, žilas, kaip obelis. Drožinėjo klevinius šaukštus. Ne visai šiltai mus sutiko, bet išsiprašėme, kad mus palydėtų iki piliakalnio. Ėjome kalbėdami Minijos pakrantėmis. Krantai buvo apaugę krūmais ir matėsi suakmenėjusio gipso angos. Dėdė Kazimieras mums paaiškino, kad čia nėra kokie įtvirtinimai, o pačios gamtos padaras.
Dar kelių šimtų metrų atstume prieš piliakalnį radome išartą lauką. Keletas aukštų medžių žaliavo dirvoje, o jos pakraštyje matėsi augantys nauji medžiai ir apipuvę kelmai. Dar prieš pora dešimtų metų, kaip pasakojo dėdė Kazimieras, čia buvęs didelis miškas. Jį iškirto ir kelmai išpuvo. Savininkas pavertė jį ariamu lauku. Visi buvo nustebinti, kai čia buvo atrasta daugybė archeologinių radinių. Sagtys, sagos, žiedai ir kiti papuošalai buvo žalvariniai. Rasta ir senų surūdijusių ginklų. Daugiausia buvo užtinkama iečių. Ir taip pat atrastas vienas kardas su misingine rankena. Gyventojai pyko, nes manė, kad čia buvo išardytas kapinynas ar milžinkapiai. Greitai nuomonė pasikeitė. Toje vietoje buvo rasta ir daug glazūruotų, spalvotų koklių šukių. Tada senieji žmonės atsiminė legendą apie Gondingą.
Senais laikais čia buvo didelis, didelis dvaras. Dvaro rūmai buvo didingi ir gražūs. Dieną jie švietė geltona, kaip auksas šviesa, o naktį žėrėjo sidabru. Galingasis dvaro ponas turėjo tik vienui vieną dukterį. Ji ir buvo jo didžiausia nelaimė. Karo metu dvarininkui buvo patekę į belaisvę keletas karių. Jie sukaustyti dirbo, kaip vergai. Vienas iš jų buvo gražus, šviesiaplaukis. Šį belaisvį ir įsimylėjo pono dukra. Kai didiko nebuvo namuose, ji atrakino jo pančius, atvedė žirgus ir abu pabėgo. Už kelių metų jis grįžo su pulkais geležim kaustytų karių. Juodą tamsią naktį jie įsiveržė į pilį ir užmušė valdovą. Mirdamas, jis prakeikė savo dukterį ir žudikus. Tris dienas ir tris naktis siautė baisi audra. Daužėsi piktas perkūnas. Jis uždegė dvarą. Vėjas išnešiojo aplink blizgančias rūmų šukes. Neliko dvaro nei pamatų. Toje užkeiktoje vietoje niekas nedrįso įsikurti. Užžėlė miškai, užaugo stori medžiai. Tik pasaka ėjo iš lūpų į lūpas iš kartos į kartą.
Dėdės Kazimiero kojos jau buvo per sunkios užlipti į piliakalnį. Mes jam padėjome užkopti į viršukalnę. Jis sunkiai kvėpavo ir dairėsi. Po valandėlės jis mums pasakojo:
– Ar matote, kokia čia seniau buvo pilis? Žiūrėkite, kokie statūs ir neprieinami krantai. Atsiminkite, kad ji buvo pastatyta iš storiausių ąžuolinių rąstų. Ir geležim kaustyti vokiečiai jos negalėdavo įveikti. Jiems kopiant į pilį, vyrai ritino rąstus, mušė kuolais ir svaidė akmenimis. Moterys pylė ant galvos verdantį vandenį. Ir kiek čia kraujo yra išlieta, kiek kaulų ilsisi pilies šlaituose.“ (p. 36-38)
„Jo jaunystės metais, kaimynui Bernabui prisisapnavo pilyje paslėpti lobiai. Paslaptinga dvasia aiškino, kad čia reikia atlaikyti pamaldas. Tačiau lobius galės išimti tik tada, kai apeigoms netruks nei mažiausio įrankio. Apie šį sapną sužinojo ir kunigaikštis Oginskis. Jis pasišaukė tą žmogų ir ilgai ilgai klausinėjo. Kitą dieną kunigaikštis susitarė su klebonu dėl pamaldų. Išėjo visa procesija. Buvo nešami kryžiai, altorėliai, vėliavos. Kunigas laikė iškilmingas pamaldas, žmonės meldėsi ir giedojo. Minijos pakrantėje jau laukė darbininkai. Jie galando kirvius ir kastuvus. Po pamaldų turėjo prasidėti darbas. Deja, kai reikėjo užgesinti žvakes, pasigedo gesintuvo.
– Taip tad šuo ir nunešė ant uodegos turtuoliui kunigaikščiui Oginskiui pilies lobius.
Pilyje tikrai esą paslėpti dideli turtai. Juk kaimo muzikantas pats matęs savo akimis. Jis vieną kartą ėjo pro piliakalnį su smuiku. Čia sutiko nepažįstamą puikiai apsirengusį poną. Drąsus muzikantas nepažįstamąjį paklausė:
– Sakyk, sveikas, ar iš toli atkeliavęs?
– Aš? – nustebęs paklausė nepažįstamasis. – Aš gyvenu čia pat savo pilyje.
Muzikantas patraukė pečiais ir šypsojosi. Žilas pilies ponas įsižeidė ir rūsčiai pasakė:
– Leisk tik užrišti akis, tu pats tai pamatysi.
Muzikantas sutiko. Vos jie paėjo kelis žingsnius, išgirdo skambant geležinių durų užraktą. Durys atsidarė su trenksmu. Tada ponas jam atrišo akis ir jis buvo daugiau nei nustebintas. Visa pilis buvo nušviesta deglais ir žibintais. Visur žėrėjo aukso ir sidabro krūvos. Linksmas pilies ponas paprašė ką nors pagriežti jo dvariškiams. Smuikininkas drebančia ranka užgavo stygas. Skambėjo liūdna melodija. Greit jis apsiprato ir užgriežė linksmą šokį. Dabar visa pilis prisipildė kilmingų ponų ir ponių. Sukosi pora už poros ir aidėjo linksmas juokas.
Smuiko garsams nutilus, ponas pripylė jam visus kišenius aukso. Kai tik vietos nebebuvo, jis auksu pripildė ir muzikanto smuiką. Vėl užrišo akis ir išvedė iš pilies. Saulė jau buvo netoli laidos. Pačiupinėjo kišenes ir nusikeikė. Jo kišenės buvo pilnos medinių degintų anglių. Iškratė jas Minijos pakrantėj ir grįžo į kaimą švilpaudamas. Vakare susirinko jaunimas vakaruškoms. Muzikantas paėmė smuiką į rankas. Jis buvo sunkus ir be balso. Pakratė, pajudino ir ėmė byrėti auksiniai raudonieji rubliai. Muzikantas pasidarė turtingiausias visoj apylinkėj.“ (p. 38-39)
