Lieplaukalės kaimas


LIEPLAUKALĖS  KAIMAS     (Rankraštis)

Du kilometrai į šiaurę nuo Plungės yra senas Lieplaukalės kaimas. Kaimo pavadinimas kildinamas nuo per kaimą tekančios upės pavadinimo.Tai Liepupė – Babrungo dešinysis intakas. Ilgis 15 kilometrų, baseino plotas 32 km2. Prasideda 3 kilometrai į šiaurės rytus nuo Plungės iš Rudaičių pelkių ir durpynų. Teka į vakarus, perkirtusi Šiaulių – Kretingos geležinkelį pasuka į pietus ir įteka į Babrungą 11,5 km, 5 km. į vakarus nuo Plungės. Upė rami, palengva plukdanti savo vandenis. Bet pavasarį – polaidžio metu ir rudenį – prasidėjus lietums, upė rodė savo galių. Putodama ir šniokšdama liejosi iš krantų, galinga srove šluodama ir nešdama viską: ardė pakrantes, griovė medinius tiltus, užtverdama kelią į kitą upės krantą.
Nuslūgus vandeniui, imdavo poškėti kirviai – tiesė žmonės naujus tiltus, juk reikėjo susisiekti kaimynui su kaimynu.Lieplaukės kaimas nedidelis, prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime buvo 21 sodyba. Tai ūkininkai, kurių ūkiai buvo nuo 20 iki 25 ha žemės. Rytinėje kaimo dalyje buvo mažažemių sklypai. Jų žemė išliko rėžinė iki pat sovietų okupacijos, kai žemė buvo nacionalizuota.
Mažažemiai gyveno vargingai, nes rėžinę žemę buvo nepatogu dirbti, ji buvo apleista,nederlinga, pelkėta. Mažažemiams sunku buvo pragyventi, žemės rėžis neišmaitino vargdienių šeimų, todėl dalis gyventojų darbo ieškojo mieste. Daugelis duoną užsidirbo Kučinsko – Pabėdinsko „Linų audinių“ fabrike. Žemės dirbimas liko antroje vietoje.
Ne visi ir stambesni ūkininkai gyveno pasiturinčiai, ne visi sugebėjo tinkamai ūkininkauti. Vienas iš tokių Jonas Peldžius, kuris ūkį paveldėjo iš tėvų. Jis ėjo dirbti tik ujamas žmonos. Nuėjęs pašerti karvių, pamiršdavo pašerti arklius, arba atvirkščiai vis ką nors užmiršdavo padaryti. Todėl greit nusigyveno. Jo ūkį įsigijo buvęs emigrantas, grįžęs iš Amerikos Liudas Šimkus. Liudas buvo darbštus, nagingas žmogus, medžio meistras, dailidė. Mėgo gražiai rengtis. Tvarkingi rūbai, blizgantys batų pušnys, o lazda rankoje teikė elegancijos.“Tikras amerikonas“, - sakė žmonės. Vėliau ūkį perleido sūnui Jonui. Jonas, kaip ir tėvas, mėgo medžio darbus, buvo darbštus ir tvarkingas, mylėjo žemę, kuri gerai prižiūrima davė naudą. Su darbščia žmona užaugino keturis sūnus ir vieną dukrą. Visi vaikai įsigijo specialybes. O buvęs to ūkio savininkas, ėjo per kaimus elgetaudamas. Artimiausia Šimkų kaimynė buvo Filomena Jurkaitytė. Ji ištekėjo už Monstvilo. Filomenos sesuo Kunigunda gyveno kaiminystėje. Būdama vieniša, paėmė globon beglobį vaikinuką Vytautą Milių. Trečioji sesuo Julija ištekėjo už ūkininko Gaubio iš Kapsūdžių kaimo. Bėgant metams, senkant jėgoms, Filomena Monstvilienė, būdama bevaikė, kvietėsi sesers Gaubiaus dukrą Juliją jos karšinti, už tai pažadėdama jai ūkį. Julija Gaubytė ištekėjo už Kosto Vengalio. Abu tvarkingi ir darbštūs, gražiai sugyveno, todėl niekada nestigo duonos ant jų stalo. Sulaukė trijų vaikų. Du sūnūs užaugo gerais žmonėmis, o dukrelė mirė dar vaikas, gydytojas pavėluotai nustatė ligą. Tai buvo skaudi netektis.
Vengalių žemėje yra piliakalnis, nuo seno žmonių vadinamas Pilale. Kiek pamena žmonės, piliakalnis buvo apaugęs medžaiais ir krūmais. Tiek senkapiai, tiek piliakalniai buvo žmonių gerbiami ir saugomi: niekas jų nekasinėjo, neardė, žinojo, kad tai mūsų tautos istorija. Todėl ir Pilalė ramiai stūkso prie Šiaulių – Palangos plento, kuris buvo tiesiamas 1965 metais.
Nuo Šimkaus sodybos į šiaurę yra sena buvusi Vilkų sodyba. Tarp būrio seserų užaugo sūnus Aleksandras, namiškių ir draugų vadinamas Lekundra. Baigiantis pasauliniam karui Aleksandras vedė gražią geltonkasę merginą. Vilkaitėms kažkodėl nepatiko brolienė. Prasidėjo nesantaika šeimoje. Prasidėjo barniai ir užgauliojimai. Aleksandras kentė panieką ir patyčias, esą jo pati niekm tikusi.Gaminat valgį įmesdavo į viralą mazgotę ar kokį skudurą ir pakabinusios ant samčio rodydavo broliui, pašiepdamos, kokia jo pati nevala. Jaunoji Vilkienė kantriai kentė patyčias ir pažeminimus, nes neturėjo kur eiti. Ištekėjai – kelio atgal nėra, tėvų namų durys uždarytos. Jaunoji turi būti paklusni savo vyrui, koks jis bebūtų ir kaip su tavim besielgtų. Jaunoji Vilkienė laukėsi, vis sunkaiu darėsi suktis po namus, o čia dar Aleksandras, anot žmonių, susikukavo su samdine merga. Gyvenimas virto pragaru. Nujautė moteris, kad viskas geruoju nesubaigs. Kartą, grįždama iš Plungės turgaus, Vilkienė užėjo pas kaimynę Kunigundą, padėjo ryšulėlį ant stalo, atrišo jį ir ištraukė naujas geltonai dažytas klumapites. Pasižiūrėjo liūdnai į kaimynę ir pasakė: „Žiūrėk, Kunigunda, tai mano įkapės.“ Piemuo sedėjo kampe  už stalo ir klausėsi. Įšėjus Vilkienei, Kunigunda atsisuko į piemenį ir griežtu balsu pasakė: „Tiš,Vladi, nieko nematei ir negirdėjai‘. Tai prisimena senas, žilas žmogus, kuris tada buvo piemeniu.
Neužilgo kaimą apskriejo žinia – dingo jaunoji Vilkienė. Vilkų šeima teigė, kad ryte kamaroje, kur miegojo jaunoji Vilkienė, jos nerado, gal išėjo prie tėvų, gal taip kur užtruko. Dienos bėjo – Vilkienė nesirodė. Žmonės jautė, kad jos gyvos jau nebėra.
Praėjus kiek laiko, kaimą sukrėtė žinia, kad medžiotojo sūnelis, surado miške užkastą Vilkienę. Medžiotojas, vedinas savo šuniuku, ėjo prie lapių urvų patikrinti lapių. Jo „urvinukas“ susidomėjo lapėmis, peršokęs brastą, nukūrė į kalvą, apaugusią tankiais jaunuolynais. Netrukus medžiotojai išgirdo šuns keistą inkštimą. Paspartinęs žingsnį, prasibrovęs pro tankmę, medžiotojas pamatė šunį kasant žemę. Priėjęs arčiau prakastoje duobėje  pamatė geltoną klumpaitę. Ar tik „urvinukas‘ nebus Vilkienę aptikęs? , - pamanė medžioptojas. Spėjimas pasitvirtino, tai buvo be žinios dingusioji Vilkienė. Greit pranešė žandarams. Vilkai išsigando. Aleksandras ėmė slapstytis. Žandarai vaikščiojo po kaimus ir visų teiravosi ar nematė kur Vilko gaspadoriaus, tuo duodami suprasti, kad ieško ne keturkojo vilko, o žmogaus Vilko pavarde.
Vilkas Aleksandras buvo suimtas. Tardomas kaltę vertė samdinei, esą ji tykojo Vilkienės kamaroje su kuolu rankoje, tai ji sudavė su kuolu per galvą, griebė ją už gerklės ir ėmė smaugti. Jis tik laikęs už kojų, kad nesispardytų. Prisipažino, kaip nužudytąją nunešė į kaimyno Antano Astrausko sodybą, įsodino į tuščią jaujos pastogėje esantį avilį. Ten auka išbuvo keletą parų, bet vieną naktį, pasikinkęs arklį, nuvežė nužudytąją apie 3 kilometrus nuo namų į mišką ir iškasęs duobę palaidojo lavoną.
Teismas teisė abu žudikus ir Vilką, ir mergą. Merga neilgai kalėjo. Buvo žiauri su kitom kalinėm, jas skųsdavo prižiūrėtojoms. Kalinės nutarė ja atsikratyti. Pasaugojusios, kol ji eis pro verdančio vandens katilą, sukibusios įvertė į jį, o prižiūrėtojoms pasakė, kad paslydo ir įgriuvo.
Tokie nusikaltimai nelieka be pėdsakų, ypač artimo žmogaus nužudymai. Žmonės nusigręžė nuo Vilkų, kaltę vertė visai šeimai. Pradėjo sklisti kalbos, kad nužudytoji neduoda ramybės, vaikšto, baladojasi, aplanko ir kaimyno Antano Astrausko namus. Kai ateina naktis, girdisi už lango žingsniai, barbenimas į langines, o kai pasigirsta šiaurinės namo sienos traškesys – lauk nelaimės: mirs artimas žmogus ar prispaus sunki liga. Tuo tvirtai buvo įsitikinę Astrauskų sodybos gyventojai. „Tai Vilkienė su savo negimusiu kūdikiu neranda ramybės“, kalbėjo žmonės ir meldėsi už jos vėlę.
Vilkaitės Barbė su Magde liko senmergėmis, o Julija ištekėjo už Juozapo Girdvainio. Ji, anot žmonių, taip pat buvo nebe pirmos jaunystės. Eidama 452 –uosius metus pagimdė sūnų. Sunkios buvo dienos Julijai, visi darbai gulė ant jos pečių, nes ji liko paveldėtoja ūkio, kurį turėjo paveldėti kalėjime sėdintis Aleksandras. Iš vyro Juozapo nebuvo jokios naudos. Žemės darbai jam nerūpėjo. Julija, apžiūrėjusi gyvulius, kinkė arklius ir ristele ir ristele, pasikaišiusi ilgą sijoną, plušo dirvose: arė, akėjo, sėjo. Barbė su Magde barėsi, dažnai net su šluotomis vydavosi viena kitą apie trobą. Juozapas nesikišo į ginčus, sėdėdavo ant suolelio, prižvelgdamas mažąjį Juozuką. O Julijai nebuvo laiko ir noro ginčytis, jos laukė darbai. Šiaip Julija buvo malonaus būdo: kiekvieną sutiktą maloniai pakalbindavo. Ypač mylėjo vaikus, juos pašnekindavo, visada pamalonindavo saldainiu ar cukraus gabalėliu. Kaimo vaikui tai buvo skanėstas.
Julija buvo senamadiška: vilkėjo paltą ir ilgą milo sijoną. Su milu ir namuose, ir bažnyčioje. Niekur kaime nebebuvo audžiami skuduriniai audeklai, vadinami kuciniais. Jų apmatai būdavo iš pakulinių siūlų, o ataudai iš juostelėmis sukarpytų skudurėlių. Iš audeklo buvo tiesiami takeliai seklyčioje. Niekas kaime jų nebenaudojo, o Girdvainių troboje ir lova buvo apklota su skudurine lovatiese. Julija buvo tikinti, tik per tuos darbus ne visada rado laiko nubėgti į bažnyčią. Ant kalvelės, netoli namų, prie takelio vedančiop į miestą, Julijos užsakymu buvo pastatyta vienalangė koplytėlė su Šv. Mergelės Marijos statula. Tai buvo nagingo meistro darbas, kiekvieną praeivį viliojantis savo grožiu. Moterys pagarbiai nulenkdavo galvas, vyrai nukeldavo kepures.
Kolpytėlė pergyveno karą, stribų siautėjimus, niekam ji neužkliuvo, bet išplėšė ją godūs vagišiai, suvilioti liaudies meno vertybės. Likusi tuščia koplytėlė sunyko, liko tik jos pamatų akmenys.
Julija turbūt vienintelė kaime tikėjo, kad sovietinė priespauda ne amžina. Ji tvirtai tikėjo, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, kad žmonėms bus grąžinta tai, kas iš jų pavogta: žemė, gyvuliai, padargai. Šaipėsi iš jos kolhoznikai, bet ji į tai nekreipė dėmėsio, drąsiai gynė savo nuomonę.
Kaip parodė laikas – ji buvo teisi. Nedaug buvo likę laiko priespaudai, trūko tik 6 metų dar pagyventi Julijai ir būtų sulaukusi taip išsvajotos nepriklausomybės. Mirė ji 1984 m. sulaukusi 89 metų. Mirė senolė pavasarį, pačiame tuplių žydėjime. Ji visa skendo raudonų tulpių žieduose.Taip ją pagerbė kaimynai atėję atsisveikinti su kaimo senolė. Gulėjo ji rami, pajaunėjusi, be rūpesčių raukšlių, aprengta lengvu rūbu, puošni kaip niekada.
Sūnus Juozas buvo gabus vaikinas: gerai mokėsi, mėgo meną, sportą, daug skaitė. Jis buvo vienintelė motinos viltis. Bet likimas nebuvo ir jam palankus, Staiga Juozas susirgo psichine liga.Prasidėjo Julijos kelionės į Švėkšną. Pagerėjus sveikatai, parsiveždavo jį namo, pablogėjus vėl veždavo atgal. Tip ir nešė tą kryžių niekam nesiskųsdama, neaimanuodama. Bet ir neturėjo kam skųstis: seserys mirusios, o brolis jai buvo lyg svetimas, niūrus, nekalbus. Gyveno jis už beržyno šalia užpelkėjusios pievos, vienišas kaip vilkas. Nors grįžęs iš kalėjimo vedė antrą kartą. Šeimos nesusilaukė. Žmonai mirus liko vienas, galulaukėje skurdžiame namelyje. Ieškojo ir trečios žmonos, būtinai jaunos, kad galėtų susilaukti vaikų. Nusižiūrėjo raudonskruostę melžėją ir prašė vyrų, kad juos supirštų. Vyrai šaipėsi iš seno karšinčiaus, o melžėja gardžiai kvatojosi. Nieko neišėjo iš piršlybų. Taip ir mirė nepalikęs palikuonių.
Kaimui patys sunkiausi buvo pokario metai. Sovietinė valdžia apdėjo žmones prievolėm ir didžiuliais žemės mokesčiais. Net ir višta turėjo atiduoti kiaušinių duoklę valstybei, nes reikėjo remti badaujančią Sovietų Sąjungą. Prievolių ir mokesčių vykdymui buvo paskirti vietiniai žmones – dešimtinininkai. Jie turėjo reikalauti iš gyventojų, kad laiku būtų įvykdyti valdžios nurodymai. Lieplaukės kaimo dešimtininku buvo paskirtas Antanas Martišius – neturtingas mažažemis valstietis, doras ir sąžiningas žmogus. Vos pradėjęs eiti jam skirtas pareigas, vieną naktį atėjo gauja vyrų, ištempė žmogų iš patalo, ištempę laukan padėjo galvą ant prie slenksčio esančio akmens, akmenimis jį užmušė. Iš veido liko tik kruvina masė. Iš namų išnešė paskutinį lašinių bryzelį ir skurdžius vaikų rūbelius. Kruvinas plėšikų darbas buvo verčiamas miškiniams. (Taip kaime buvo vadinami partizanai.) Niekas tuo melu netikėjo, suprato žmonės, kad tai plėšikų gaujos darbas, kuriuo norima nuteikti žmones prieš plėšikus. Tokio žiauraus nusikaltimo kaimo žmonės nebuvo girdėję. Žmonės ilgai vaikščiojo sunerimę, bijodami kad ir jų neištiktų toks likimas.
1949 metais prasidėjo priverstinė kolektyvizacija. Lieplaukės kaimas niekaip negalėjo išrinkti kolhozo pirmininko: niekas nesutiko būti valdžios parankiniu. Prievarta paskirtas valdžios nurodymų, nevykdė. Galiausiai žmonės išrinko jauną energingą vyrą Vytautą Milių. Kažkam jis nepatiko, ir buvo įskųstas, kad turi radijo aparatą ir klausosi Amerikos balso. Dėl to buvo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir atsidūrė lageryje. Našle liko žmona su dukrele. Vėl vargo valdžia ieškodama naujo pirmininko. Galiausiai ūkiai buvo stambinami: iš kelių kaimų padarytas vienas ūkis. Ūkiams vadovauti buvo skiriami iš miesto atvežti žmonės. Tai buvo stribai, prasigėrę miesto valkatėlės.
Kad ir labai sunkūs buvo laikai, jaunimas siekė mokslo. Lieplaukės kaime užaugo ir baigė mokslus Jono Astrausko sūnus Vytautas: medicinos mokslų daktaras, profesorius, savo gyvenimą pašventęs medicinos mokslui, parašęs daug mokslinių darbų.
Kaimo žmonės buvo darbštūs, draugiški. Bendravo kaimynas su kaimynu. Kaime buvo švenčiami vardadieniai. Varduvininkas buvo pagerbiamas vainiku, nupintu iš ąžuolo ar klevo lapų. Juo buvo apvainikuojamos laukujos durys. Varduvininkas, išgirdęs kalant vainiką, išeidavo svečių pakviesti į vidų. Ant stalo buvo padėtas sūris su sviestu ir butelaitis. Jei dar sumani šeimininkė iškepdavo iš kvietinių miltų ragaišį ir atnešdavo ąsotį putojančios duoninės giros su apynio spurgu – būdavo puikios vaišės. Susėdę kaimynai aptardavo savo artimiausius darbus, pasidalindavo savo rūpesčiais ir džiaugsmais.
Linksmi buvo kaimo žmonės, mėgdavo neužgaudami vienas kito pasišposyti, pajuokauti. Kaimo rytiniame pakraštyje gyveno mažažemių Rumšų šeima. Tai neturtinga, bet darbšti šeimyna. Rumšų prosenelis buvo rekrutuose 50 metų. Jis atitarnavo ir už brolį. Grįžo būdamas 76 metų, vedė jauną žmoną, susilaukė vaikų. Vienas iš jo sūnų Leonas, vedė darbščią ir sumanią merginą Oną. Ona pagimdė 9 vaikus, bet užaugo tik keturi: du sūnūs ir dvi dukros. Kitus vaikelius pasiglemžė mirtis. Ona Rumšienė buvo didelė švaruolė, mėgiama ir gerbima žmonių už darbštumą ir tiesumą. Neapkalbėjo žmonių, ir jei kas nepatiko – tiesiai išdroždavo į akis.  Bet didžiausią pagarbą užsitarnavo kaip pribuvėja ne tik savo kaime, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Visos besilaukiančios moterys, atėjus laikui gimdyti, šaukdavosi jos pagalbos. Daug vaikelių ant jos rankų išvydo šį pasaulį ir nė vieno nelaimingo gimdymo jos prižiūrimos moterys nepatyrė. Kiekvieną naujagimį ji palaimindavo kryžiaus ženklu ir viską sutvarkiusi, suvysčiusį kūdikį, atiduopdavo laimingai motinai. Ji buvo pribuvėja ir savo anūkams.
Ona nieko neprašė už paslaugą, bet moterys žinodamos jos neturtą, duodavo tai lašinių gabalą, tai grietinės puodynę, tai miltų terbelę. Jos ūkis buvo mažas: ožka ir vištų pulkelis. Gyveno mažoj pirkelėj, į kurią užėjus, malonu buvo pasėdėti - švara ir tvarka maloniai nuteikdavo kiekvieną. Nedidelis kiemas taip pat tvarkingas ir švarus, nes kiekvieną rytą kiemo takeliai buvo nušluoti.
Vieną  rytą pamačiusi, kad šluota visai nuražusi, stvėrė peilį ir nuėjo į netoli esantį beržynėlį šluotvirbių. Įsilipo į beržą ir pjausto šakeles. Ar galva apsvaigo, ar koja nusprūdo nuo šakos, ėmė Ona ir iškrito iš beržo. Pamačiusi kaimynė atbėgo žiūrėti: šnekina, purto už pečių paėmusi. Staiga Ona atsipeikėjo, keliasi nuo žemės sakydama: „Pailsėjau, reikia imtis darbo“.Surinko beržo šakeles ir skubiai nubėgo namo. Daug metų praėjo, kai Onos nėra tarp gyvųjų, o tarp kaimo žmonių tebėra gyvas posakis: „Pailsėjau, kaip Rumšienė iškritus iš beržo“.
Būdama teisinga, nemėgo veidmainysčių ir apgaulių. Kartą netoli jos gyvenantis sūnus susipyko su žmona. Norėdamas ją pagąsdinti pasakė, kad einąs pasikarti. Žmona verkia,vaikai klykia, o jis užkopė ant daržinės, užsitraukė kopėčias ir tūno bambėdamas, kad tuoj karsis. Vienai dukrelei šovė mintis šaukti pagalbos pas bobutę. Pasileido tekina link jos trobelės.Pasakiusi apie ištikusią bėdą, grįžo atgal, iš paskos pasiramsčiuodama lazda, atėjo senolė. Įsakmiu balsu pasakė sūnui nulipti, laukė kol jis paklus. Paklausė. Ona, nieko nesakiusi priėjo artyn ir rėžė su lazda skersai nugaros. Netarusi nė žodžio, apsisuko ir nuėjo namo. Taip prieš žmoną ir vaikus „pakaruoklis‘ pakaruoklis pažemintas ir sugėdintas nuleodęs galvą nusliūkino į trobą. Tyliai ir ramiai baigėsi šeimos byla be teisėjo, ir advokato, be liudytojų. Senolė žinojo, kad sūnus nesiruošia savižudybei tik be reikalo gąsdina artimuosius. Jei jis tam ryžtųsi – niekam nesigirtų. Žinojo, kad tai daroma niekam nesigiriant, tyliai brandinant tą šėtono išmislą – savižudybę. Motinos lazda „peržegnotas“, daugiau nebekrėtė kvailysčių ir gražiai garbingai nugyveno gyvenimą.
Lieplaukės kaimas kaip buvo, taip ir liko, tik nebeliko Liepupės. Didžioji gamtos tvarkytoja – melioracija iškirto paupio krūmus, ištiesino upės vagą – upelį pavertė melioracijos grioviu.
Neliko upės, neliko ir lakštingalų giesmių, strazdų švilpavimo. Liko tik žmonių prisiminimai, keliantys ir juoką, ir liūdesį.

Žmonių prisiminimus užrašė Jadvyga Beržanskienė