Jodėnų kaimo istorija

Jadvyga Beržanskienė (pagal kaimo žmonių prisiminimus)


Jodėnų kaimas              (rankraštis)

Iš Žvirblaičių kaimo pelkių ir šaltinių, surinkęs vandenis į savo vagą, vinguriuoja upeliukas Jodė. Upelio vaga išklota akmenėliais, juda mirguliuoja skaidraus vandens tėkme. Todėl upelis vadinamas Jode. Vanduo jo skaidrus ir tyras visada viliojo ištroškusį pakeleivį atsigerti.
1957 metais melioracija suardė upelio vagą, sunaikino visą jo grožį. Vietoj vingiuojančio upelio – melioracijos griovys. Vis tik upeliukas gyvas, jis juda pietų link per Didvyčių kaimo vakarinį pakraštį, pro IX –XII a. kapinyną, pro ant pušelėmis apaugusios kalvos Jodėnų senkapius, nuo seno žmonių vadinamus markapius, pasiekia Jodėnų kaimo pievas ir tekėdamas toliau išneria pro vieškelio Plungė – Salantai tiltą. Jis užbaigia savo kelionę, įtekėdamas į Liepupės upelį ties Kuzavo birštva. Savo tėkme jis atnešė ir kaimo pavadinimą – Jodėnai.
Jodėnų kaimą dar būtų galima pavadinti Pakalniškių ar Bernotų kaimu, nes dauguma kaimo gyventojų turėjo šias pavardes.
Kaimo gyventojai daugiausia buvo mažažemiai. Iš stambesnių ūkininkų buvo Antanas ir Kostas Pakalniškiai, Kostas Tilvikas. Jų sodybos erdvios, apsodintos klevais ir vaismedžiais. Trobos didelės su gonkomis, suręstos iš stiprių rąstų. Jos gerai išsilaikė daug dešimtmečių. Mažažemiai nenorėjo atsilikti nuo stambiųjų ūkininkų. Jie irgi puošė savo sodybas, sodino medžius, veisė sodus, namų palangėse puikavosi darželiai, kvepėjo žydinčios alyvos ir jazminai. Žmonės buvo ramūs, tylūs, gražiai sugyveno. Šiaurinė kaimo dalis glaudėsi prie žuvingo Surblių ežero, todėl žmonės mėgo pažvejoti.
Kaimo pietvakarinėje dalyje buvo Kuzavo dvaras, apie 100 ha žemės. Dvare buvo pradžios mokykla. 1936 metais Didvyčių kaimo ūkininkas Saliamonas Antanavičius pastatė mokyklai pastatą, kuriame buvo įrengta pradžios mokykla. Kuzavo dvare buvusią mokyklą uždarė.
Pirmojo pasaulinio karo metais nuniokotas kaimas atsigavo, sustiprėjo, žmonės ėmė geriau gyventi. Buvo tiesiami keliai, geležinkeliai. 1932 m. spalio 29 dieną įvyko Šiaulių –Telšių – Plungės – Klaipėdos geležinkelio atidarymas. Tai buvo didelė šventė. Ją pajuto ir Jodėnų kaimo gyventojai, nes bėgiai tęsėsi ir per jų kaimą. Ilgai žmonės negalėjo atsistebėti ant ratų judančiais namukais.
Netrukus ramų žmonių gyvenimą sudrumstė Antrasis Pasaulinis karas.
Kaimo seniūnu dirbo ūkininkas Antanas Pakalniškis. Tai buvo ramaus būdo, blaiviai mąstantis žmogus. Žmonės ėjo pas jį, klausė patarimų, nes visus baugino sovietų okupacija. Seniūnas patarė žmonėsms elgtis santūriai ir apgalvotai.
Pirmomis karo aukomis Jodėnų kaime buvo Juozas Kvedaras, gimęs 1913 m., ūkininkas, antibolševikas, platino atsišaukimus, smerkė sovietų valdžią. Suimtas 1941 metais kovo 11 d. Kitas – Liudvikas Pakalniškis, gimęs 1910 m., ūkininkas, Šaulių sąjungos narys, platino atsišaukimus prieš bolševikus, rinko, slėpė ginklus. Suimtas 1941 metais vasario 19 d. Abu juos žiauriai nukankino Rainiuose 1941 metų birželio 25 dieną.
Prasidėjus 1941 metų birželio 14 dienos trėmimams į Sibirą, žmonės bijojo namuose nakvoti, vaikščiojo pasimetę, darbas krito iš rankų. Per tų metų trėmimą kaimo gyventojai nenukentėjo, nes sutrukdė iš vakarų atidundėjęs frontas. Vienus okupantus pakeitė kiti. Vėl prasidėjo nauji neramumai, kurie sukrėtė dorus kaimo gyventojus. Buvo pradėtas masinis žydų žudymas. Dalis kaimo bernų neliko nuošaly, nepaisydami motinų ašarų ir maldavimų, jie ėmė į rankas okupantų duodamus šautuvus, ėjo į gretimo Kaušėnų kaimo kalną, kur aukų laukė iškastos duobės, ir sutepė ne tik savo rankas nekaltu žmonių krauju, bet ir kaimo garbę. Žmonės juos iki šių dienų vadina žydšaudžiais. Nebėra jų gyvų. Vieni žuvo lageriuose, kiti – miškuose, bet dėmė išliko visam laikui.
Dienos bėgo, frontas vėl ėmė slinkti. Vokiečiai ėmė gaudyti vyrus ir vežti darbams į Vokietiją. Su tarnybiniais reikalais į Plungę nuvykęs seniūnas A. Pakalniškis buvo suimtas ir išvežtas darbams. Namuose – skausmas ir nerimas. Visus baugino artėjantis frontas, bolševikų trėmimai ir šaudymai.
Iškentęs daug pavojų į namus sugrįžo A. Pakalniškis. Iš to pragaro pavyko jam ištrūkti ir pasiekti namus, kuriuose tvyrojo baimė ir nerimas.
Pasibaigus karui, imta kalbėti apie kaimo kolektyvizaciją. Žmonės buvo apkrauti didžiuliais žemės mokesčiais ir duoklėmis, grasinimais Sibiru, jei nevykdys partijos ir vyriausybės nurodymų.
Prasidėjo trėmimas. 1948 metų pavasarį buvo ištremta Kosto Pakalniškio šeima. Šeimoje buvo trys mažamečiai vaikai. Nieko nebuvo pasigailėta. Prasidėjo kolektyvizacija. Žmonės prievarta buvo varomi į  kolūkius. Žemė buvo nacionalizuota, iš žmonių atimti žemės ūkio padargai, gyvuliai. Prasidėjo ne tik žmonių, bet ir gyvulių – genocidas.
Pirmasis Jodėnų kolūkio pirmininkas buvo ūkininkas Apolinaras Garbenčius. Tai buvo sumanus žmogus, bet niekas jo nuomonės neklausė: viską nurodinėjo partkomas, kuris nieko nenusimanė apie žemės ūkį. Drausmės nebuvo. Prasidėjo vagystės. Buvo apvagiami ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, kurie krito nuo išsekimo. Tai buvo baisu. Keistėsi pirmininkai, bet tvarka nesikeitė. Žmonės viską dirbo atžagariomis rankomis. Prasidėjo tinginystė ir girtuokliavimas. Partiečiai, pasitelkę saugumą, svarstė, ieškojo kaltininkų dėl žlungančios ekonomikos.
Žmonės buvo bauginami, varu varomi prie nesibaigiančių kolūkio darbų.
1952 m. buvo ištremta buvusio seniūno Antano Pakalniškio šeima. Joje trys mažamečiai vaikai. Mažiausioji dukrelė mirė tremtyje. Avarijoje žuvo ir šeimos galva. Liko vargą vargti ir Sibiro šaltį kęsti viena motina su dviem vaikais. Jų erdviame name 1957 m. įsikūrė kolūkio kontora ir skaitykla.
Pamažu kaimas pradėjo atsigauti: statomos fermos, remontuojami ir tiesiami keliai. 1964 – 1965 metais buvo nutiestas plentas Šiauliai – Palanga. Jis kirto Jodėnų kaimo pietinę dalį, o vietoj žvyrkelio Plungė – Salantai nutiestas plentas Plungė – Skuodas, skirtas  kariniams tikslams.
1970 m. kaimas ėmė nykti. Melioracija be gailesčio naikino sodybas. Vieni žmonės kėlėsi į miestą, kiti – kūrėsi Didvyčių ir Truikių gyvenvietėse. Laukai liko nykūs ir tušti. Liko tik sodybos, esančios arti plento.
Neliko nepaliesti ir Jodėnų senkapiai, vadinami markapiais. Buldozeriai suardė pietinę kapinių dalį, nes toje vietoje, anot melioratorių, turėjo būti tiesiamas kaimo kelias. Ant tiesiamo kelio mėtėsi kaulai ir mažų vaikų kaukolės. Gal ir teisingai žmonės kapinaites vadina markapiais, nes karų nuniokotame krašte nuo bado ir ligų mirė ištisos šeimos. Turbūt taip ir atsirado šios kapinės.
Tai tokie prisiminimai apie kaimą su jo žmonių džiaugsmais ir rūpesčiais, su viltimi ir lūkesčiais gyventi geriau.