Kraštotyra


E. Ravickienė. Šimtmečių takais. Klaipėda : Klaipėdos rytas; Plungė : Plungės rajono savivaldybė, 1997:


„Archeologiniai, istoriniai duomenys ir žmonių padavimai sako, kad Gondinga senovėje buvusi svarbi Žemaičių vietovė. Manoma, kad čia žmonių gyventa III-VI amžiuose. Anksčiausiai – net iki Kristaus gimimo ir vėliau – VII-XII amžiuose.

Apie ankstyvą žmonių gyvenimą rodo radiniai iš šios vietovės, patekę į „Alkos“ muziejų. 1963 metais rastas žalvarinis įmovinis kirvukas patvirtina, kad čia žmonių gyventa 700-550 m. pr.m.e. Pažymėtina tai, kad kirvelio forma vietinės kilmės. Iš muziejuje turimų dirbinių (o jų surinkta apie 100) galima daryti išvadą, kad dirbiniai atspindi daugiausia vietinę kultūrą, yra susiję su žemdirbyste, amatais, verslais, karyba.“ (p. 18)

„Vakarinėje Gondingos piliakalnio papėdėje buvusi gyvenvietė ir amatininkų dirbtuvių vieta. Rasta daug geležies gargažių (geležies rūdos išdagų). Tai rodo, kad amatininkai mokėję apdirbti geležį, pasigaminti reikiamų dalykų.

Prieš keliolika metų rinkdama medžiagą apie Gondingos piliakalnį, kalbėjau su senukais. Jie papasakojo, kad aukštesnėse vietose dirbdami žemę išardavę labai įdomių dalykų: akmeninių sviedinių, ietigalių, senovinių kirvių, durtuvų, kardų. Radę net visą kario aprangą: šarvus, šalmą, skydą“ (p. 11)

„Iš Laimutės Valatkienės sužinojau, kad šis kapukalnis  žvalgytas 1949 metais. Pagal eksponatus manoma, kad tai buvęs kuršių kapinynas. Kas tie kuršiai? Jie – baltų tauta, I-II tūkstantmečio pradžioje gyvenusi Baltijos rytinėje pakrantėje – dabartinės Latvijos vakaruose ir Lietuvos šiaurės vakaruose. Jie vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, o V-VI amžiuje – amatais. Prekiavo su Baltijos jūros baseino, Padniestrės, Pavolgio kraštais, kariavo su vikingais, kurie bandė įsitvirtinti pajūryje. Kuršiams teko mokėti duoklę Švedijos ir Danijos karaliams, o XII a. pabaigoje patys puldinėjo Danijos ir Švedijos pakraščius. Valstybės nesudarė, buvo engiami Kalavijuočių ordino. Galutinai pavergti 1267 metais.

Pietiniai kuršiai susiliejo su žemaičiais, šiauriniai – su latviais. Kuršiai parduodavę užjūrio kraštams ir juvelyrinių dirbinių. Jų buvo aptinkama Gotlande ir žemyninėje Švedijoje. Prekiavo savo gamybos ginklais, pavyzdžiui, garsiaisiais kuršių kalavijais.“ (p. 19)
 


Varkalių kaimo piliakalniai


„Kairiajame Babrungo krante stovi dvi įspūdingos pilalės, apaugusios beržais, ąžuolais. Didesnioji – nupjauto kūgio formos, viršuje – tikras ąžuolų parkas. Mažesnioji – kūgio formos.

Didesnioji pilalė 50 metrų nutolusi nuo upės. Pagal šiaurinę pusę išlikusios buvusio 10-12 m pločio griovio žymės. Šlaitai šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje pusėse statūs. Rytinė pusė nuožulnesnė, čia padaryta 3 m pakopa. Nuo pakopos prasideda nuožulnus šlaitas, vedąs į piliakalnio viršų. Šaltiniuota pelkė, prieinanti prie pakopos, senovėje turbūt buvo neišbrendama. O šarvuotam kariui įlipti stačiais skardžiais buvo beveik neįmanoma. Šios vietos priešui buvo sunkiai pasiekiamos.

Už kelių dešimčių metrų stūkso įdomi kūgio formos pilalė (...). Užlipama iš rytų pusės. Prie pilalės prieina klampi pieva. Platus griovys supo statinį iš šiaurės ir vakarų pusės. Abiejų pilalių statybai naudota žemė su žvyru, kurio šiose vietose gausiai randama.

Kūgio formos pilalė buvo vadinama Pavojaus pilale. Gresiant pavojui, pavojaus pilalėse vienas po kito įsižiebdavo laužai. Reikia manyti, kad laužų ugnys sušaukdavo žmones ginti pilies.

Užpuldavo dažniau žiemą, kai upes ir ežerus sukaustydavo ledas. Tada priešai galėdavo arčiau prieiti, bet ir čia kliūtys – medžiams neleisdavo augti, piliakalniai būdavo apliejami vandeniu, jie apledėdavo, priešui sunku buvo įkopti į pilį.

Dešinėje Babrungo pusėje yra aukštas kalnas – Vožkupris. Taip jis pavadintas gal ir todėl, kad viršus primena ožio kuprą. Šiuo metu Vožkupris labai sunykęs. Manoma, kad tai – buvęs piliakalnis.“ (p. 21)

 

Alkakalniai

„Netoli Gondingos piliakalnio esantis alkakalnis vadinamas Apieros kalnu. L. Kšivickis savo „Žemaičių senovėje“ šį kalną apibūdina kaip maždaug taisyklingą trikampę piramidę. Senas valstietis pasakojęs, kad Gondingoje stovėjusi stabmeldžių bažnyčia. Apieros kalne rusenusi šventoji ugnis, augęs didžiulis ąžuolas. Netoliese gyvenantis Jonas Alimas prisimena čia matęs šio ąžuolo kelmą.“ (p. 30)

 

E. Ravickienė. Paslaptingosios pilalės // Kibirkštis. 1977, kovo 19:

„Esu rašiusi, kad vietos gyventojai, ardami žemę prie „pilalių“, yra radę senovinių ginklų, kurių niekas neišsaugojo. Neišsaugojo jie didelių akmenų, riogsojusių ant vienos „pilalės“. Juos nuo pirmojo pasaulinio karo suskaldė, nugabeno žemyn, sunaudojo statyboms. O būta jų net 100 kubų!

Domino mane į „pilales“ grįstas kelias, kurio vietomis dar dabar kyšo akmenys. Užintrigavo, kai radau prie „pilalių“ apvalų akmenį, panašų į matytą Trakų pilyje apvalų akmeninį sviedinį. Tas akmuo man ilgai nedavė ramybės. Kas gi buvo praeityje tos „pilalės“: iš M. Valančiaus raštų gal žinyčia (kulto vieta), gal gynybinis įtvirtinimas?“

„F. Pokrovskis (19 amžiaus pabaigos archeologas) mini ant „pilalių“ rastas atsitiktinai medžio anglis. Mini jis apvalius akmeninius sviedinius. Ar vaidino kokį vaidmenį tos „pilalės“? (...) Galėjo ant vienos „pilalės“ arba šalia jos būti kulto vieta.“

 

E. Ravickienė. Ar neužklos užmaršties dulkės //  Žemaitis. 1995, spalio 14:  

„Pilalės prie Babrungo su buvusiais mįslingais akmenimis. Manoma, kad čia buvusi senovės observatorija. Pavojaus pilaitė, degančiais laužais skelbusi apie gresiantį pavojų, šaukusi gynėjus į kovą.“

 

E. Ravickienė. Šimtmečių takais. Klaipėda : Klaipėdos rytas; Plungė : Plungės rajono savivaldybė, 1997:

„...1933 metais „Šiaulių metraščio“ 4 numeryje L. Kumšlytis rašė: „Piliakalnio viršuje labai gausu didelių ir mažų akmenų. Vieni avino galvos didumo, kiti – visai dideli. Mažesnieji jau surinkti ir sukrauti krūvon. Nežinia, kuriam tikslui didieji akmenys buvo tvarkingai sudėti eilėje ties pat šiaurės rytų ir pietų piliakalnio pakraščiais. Dauguma akmenų įkasti žemėje, matosi tik viršūnės. Dabartinis savininkas daug tų akmenų suskaldė ir rengiasi išvežti. Už metų jų visai neliks, ir tuo būdu bus sunaikinta gana įdomi šio piliakalnio statybos ir apsigynimo priemonių liekana“.“ (p. 17)

„Aprašytoji vieta, žmonių vadinama pilale, yra netoli Gondingos piliakalnio Varkalių kaime.“ (p. 17)

 

E. Ravickienė. Jei akmenys galėtų prakalbėti... // Plungė. 1996, saus. 19:

„Gondingos piliakalnis – svarbus Žemaitijos gynybinis ir religinis centras. Norėčiau galvoti – gal ir kultūrinis, nes rasta akmenų su įrašais. Kas jie? Rašmenys? Žynių religiniai ženklai? Atsakymo nėra. O kaip jie būtų svarbūs mokslui, praeičiai tyrinėti.

Skaičiau, kad tie akmenys buvo patekę į kunigaikščio Mykolo Oginskio asmeninį muziejų, šalia kitų archeologinių radinių.“

 

E. Ravickienė. Apieros kalnas. 1985. Rankraštis/Mašinraštis, saugomas Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje:

„Žemaitija nuolat buvo puldinėjama, bet pavergti jos nepasisekė. Ordinas ėmėsi diplomatinės veiklos. Dirvą sudarė Algirdo ir Kęstučio įpėdinių kivirčai, ir Žemaitija net kelis kartus buvo užrašyta ordinui. Jis tokiu būdu turėjo laisvas rankas tvarkyti nepaklusnius žemaičius. Labai stipri ir galinga buvusi Gondingos pilis, galimai religinis centras, svarbi strateginė vieta su galimomis ginklų dirbtuvėmis. Ginklai sunkiai buvo pagaminami, buvo aukso vertės.“

„Žiūrint į kryžiuočių agresijos Rytų pabaltijyje 13-15 a. žemėlapį, šiurpus vaizdas apima. Iš vienos pusės Kryžiuočių ordinas, iš kitos – Livonijos, pilių skruzdėlynas. Kaip žemaičiai atlaikė beveik dviejų šimtmečių agresiją? Jie buvo puldinėjami, užrašomi priešui. O vis dėlto ordinas jų nesutrypė kaip prūsų, vienos iš galingiausių baltų genčių.

1409 metais nedidelė Žemaitija sukilo prieš galingiausią priešą Ordiną ir, Vytauto padedama, visiems laikams juo nusikratė. Reikia galvą nulenkt žemaičiams už jų tvirtybę, sumanumą, drąsą, pasiaukojimą, kurie kovojo dėl kiekvienos žemės pėdos prieš baisų priešą.“