Spauda (archeologija, istorija)


R. Stulpinas. Gondingos piliakalniui – naują gyvenimą // Kibirkštis. 1988, geg. 19:
 

„Spėjama, kad pirmieji gyventojai Gondingos apylinkėse pasirodė I tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Apie to laiko jų veiklos pobūdį, gyvenseną ir statinius nieko pasakyti negalime, nes randami pavieniai radiniai datuojami kur kas vėlesniais amžiais. Kada šioje vietoje įsikūrė pirmoji kuršių gentinė tvirtovė, galima spėti tiksliau. Archeologiniais klausimais mus konsultavę Mokslų Akademijos Istorijos instituto ir Mokslinės metodinės tarybos specialistai vieningai teigia, kad jau V-VIII a. Gondingoje stovėjo medinė pilis su pakankamai išvystyta gyvenviete.“

 

D. Gintauskas. Gondingai – 750 metų // Brasta. 2003, vas. 28:

„1253-ieji, kovo 5-oji. Tą dieną Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas pasidalijo Žemaitijoje užkariautas žemes ir dokumente paminėjo šias vietoves: Alsėdžiai, Apuolė, Babrungėnai, Gardai (Žemaičių Kalvarija), Rietavas, Gondinga (pagal E. Ravickienės „Šimtmečių takais) ir kt.“

„Gondinga, dabar esanti 5 km į pietvakarius nuo Plungės, yra šio miesto pradžia. Abi šios vietovės – žemė mūsų protėvių kuršių, kurie gyveno nuo pajūrio iki dabartinių Telšių ar kiek vakariau ir nuo Minijos iki Rygos įlankos. Kuršiai skirtingais laikotarpiais turėjo nuo 5 iki 9 žemių. Pati didžiausia buvo Ceklis. Būtent Ceklyje (dabartinė šiaurės vakarų Žemaitija) Gondinga ir buvo viena galingiausių gyvenviečių su įtvirtinimais, o galbūt tai buvo vienas pirmų ankstyvųjų viduramžių miestų. Savo galutinį išsivystymo etapą Gondinga pasiekė XIII-XIV a., kai ji atliko ir svarbią gynybinę funkciją.“

„Praūžus karams su kryžiuočiais, Gondinga liko valsčiaus centru, tačiau nebebuvo tokia stipri ir svarbi kaip iki tol. Karai išnaikino daug gyventojų, dingo per amžius sukaupti turtai. Šalia augo kitos gyvenvietės, ypač Plungė, į kurią tikriausiai dėl geresnių perspektyvų kėlėsi ir vienas kitas gondingiškis.“

 

I. Linkevičienė. Gondinga senesnė už Vilnių ir turtingesnė už Kernavę // Žemaitis. 2007, lapkr. 6. P. 1, 3:

„Besidomintieji istorija žino, kad Gondinga, kaip gyvenvietė, formavosi Lietuvos valstybingumo susidarymo išvakarėse ir rašytiniuose šaltiniuose paminėta net anksčiau už Vilnių, bet tik prieš savaitę archeologinės ekspedicijos metu atkasti radiniai įrodė, kad ši vietovė – vienintelė Lietuvoje, turinti tiek daug piliakalnių palyginti nedideliame plote, jog net aplenkė Kernavę, turinčią keturis piliakalnius.“

„Gondingos apylinkes nuo 1987 metų su pertraukomis tyrinėjantis Kultūros paveldo centro archeologas Bronius Dakanis pasakojo, kad retai kada nusišypso tokia sėkmė: be trijų anksčiau žinomų piliakalnių, Gondingoje per kelias dienas aptikti dar du. Negana to, rasta I tūkstantmečio pabaigos-II tūkstantmečio pradžios gyvenvietė, apie kurią iki šiol nebuvo jokių duomenų rašytiniuose šaltiniuose, bei dvarvietė.

Pirmąsyk Gondinga paminėta 1253 metais Kuršių žemių dalinimo dokumentuose.

Iki tol čia buvo žinomi trys piliakalniai: pirmasis – Gondingos, ant kurio stovėjo pagrindinė, net 24 legendomis apipinta pilis su didžiuliu į vakarus stūksančiu Papiliu, apjuostu pylimais; antrasis – Nausodžio, esantis už pusės kilometro kitame Babrungo upės krante; ir trečiasis – Varkalių piliakalnis. Archeologai buvo ištyrinėję du V-XIII amžių kapinynus: Mardosų bei esantį šiaurės rytuose ant kalvos Alimų sodyboje. Ankstesnių archeologinių ekspedicijų metu čia buvo rasta nemažai žiedų, apyrankių, kitų vertingų iškasenų.

Šįkart archeologus domino alkakalnis, esantis Gondingos piliakalnio papėdėje, kuriame anksčiau nebuvo užtikta radinių. Prasidėjus kasinėjimo darbams, aptiktos pirmosios puodų šukės lipdytu grublėtu paviršiumi, kurios patvirtino spėjimą, kad čia gyventa I tūkstantmečio antrojoje pusėje.

Ožkupriu vadinama raguvų atskirta ir Babrungo plaunama kalva taip pat patraukė archeologų dėmesį. Kad tai tikrai penktasis piliakalnis, įrodė gynybiniame griovyje rasta banguotu ornamentu puošta žiesto puodo šukė, kurios masėj – daug akmenėlių, gludinti, apdirbti akmenys, taip pat kiti požymiai atkastoje vietoje. Pagal žemės susisluoksniavimą matyti, kad ta vieta buvo dirbtinai supilta – galbūt gynybai stiprinti.

Babrungui plaunant krantą ir kalvai ėmus griūti, gyventojai, kaip spėja archeologas Bronius Dakanis, galėjo persikelti už pusės kilometro į užuovėją prie taip reikalingo vandens – čia šlaitas juosė iš šiaurės pusės, o iš pietų – telkšojo šaltiniuota pelkė. Šioje vietoje neartame kultūriniame sluoksnyje rasti žalvariniai papuošalai, puodų šukės, molio tinkas, apdegę akmenys iš židinių rodo buvus senovės gyvenvietę.

„Nejučiomis kyla mintis, kad jei penkių piliakalnių ir dviejų žinomų kapinynų kompleksas yra palyginti nedideliame – kilometro spindulio – plote ir datuojamas tuo pačiu laikotarpiu, tai Gondinga galėjo būti ir miestas, išsidėstęs pagal Babrungą, ypač klestėjęs apie XIII - XVII amžius, o XVI amžiuje net buvo įrašyta į neprivilegijuotųjų Lietuvos miestų sąrašą. Žinoma, tai tik prielaida", – savo mintimis dalijosi archeologas B. Dakanis.

Tai patvirtina ir šiomis dienomis atkasta senoji dvarvietė, kur rasti keraminiai puodai, žiestos glazūruotos ir neglazūruotos keramikos bei metaliniai dirbiniai rodo, kad čia žmonės gyveno XVI-XVIII amžiuje.

Kaip pasakojo B. Dakanis, šios archeologinės ekspedicijos metu jie tyrė ir Pasklepius, apie kuriuos dar 1935 m. užrašytas pasakojimas, kaip kasant bulvėms rūsius buvo rastas žiedas. Tais pačiais metais kiti rašytiniai šaltiniai mini, kad Pasklepiuose stovėjusi bažnyčia ir buvę kapai. Šią vasarą archeologai ištyrė dvi perkasas ir 1,5 m gylyje rado nemažai daiktų, tarp jų – didelę kaltinę švininę kulką bei tris vinis.

„Gali būti, kad vinys – iš medinės šventyklos, o kulka susijusi su XVII a. įvykiais, kai švedai nusiaubė Gondingą ", – svarstė B. Dakanis. Po šio švedų antplūdžio Gondinga, XIII-XVII amžiuje buvusi Žemaitijos administracijos centru, baigė savo klestėjimą – gyvenvietė sunyko, o administracinis centras persikėlė į Plungę. Prieš mėnesį atkasusi Jogaudų kapinyną, po sėkmingų Gondingos gyvenvietės atradimų archeologų ekspedicija planuoja šiais metais patyrinėti dar vieną Gondingos alkakalnį, kuriame kasant žvyrą rasta kaulų, tad yra tikimybė, kad gali būti rastas dar vienas kapinynas.“