Enciklopedijų informacija


Lietuvių enciklopedija.
Bostonas : Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1955. T. 4. P. 518:


Gondinga k. Plungės vls., Telšių aps., 1939 20 ūkių, 108 gyv., upė Babrungas, 7 km nuo Plungės. Jau XII a. buvo čia G. pilis, vėliau G. valsčiaus centras. 1776 G. valsčiuje buvo 2 mstl.: G. ir Plungė; vėliau pavadinta Plungės seniūnija. Babrungo upės deš. krante yra 95 m ilgio ir 11 m aukščio piliakalnis. Jo plotis rytinėje dalyje 59 m, ties viduriu 36,6 m, ir vakarinėje dalyje 5,7 m. Šiaurės, vakarų ir pietų šlaitai statūs. Į pietus nuo šio piliakalnio yra antras aukštesnis kūgio pavidalo piliakalnis. Apie 0,5 km iš čia į pietus G. pilies vieta. G. apylinkėse randama įvairių geležies amžiaus laikotarpių radinių. Netoli G. įrengta Stonaičių hidroelektrinė stotis. G. miškas apima 60 ha plotą. Eglynas.

 

Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva : krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. 2-asis fotogr. leid. [1-asis leid. 1964-1968]. Vilnius : Mintis, 1989-1992. T. 4:

„Dabartinis Gondingos kaimas yra prie Babrungo upės, 6 km į p.v. nuo Plungės miesto. Prie kaimo Babrungo krante yra Gondingos piliakalnis, toliau pilkapiai ir kiti archeologiniai paminklai, apimą didesnį žemės plotą.

Vardas. Vietovės vardas įvairiai rašomas; senuose vokiečių dokumentuose – Gandingen (XIII a.), Gondingen; slaviškuose raštuose Kgondinga, Goldynga, Gondynga; M. Valančius rašo Goldinga ir Gondia, istorikas Daukantas – Guntinas, Gundene; lotyniškuose raštuose – tivunatus Gondingensis etc. Lietuviškai tektų rašyti Gandinga arba Gondinga.

Archeologiniai, istoriniai duomenys ir žmonių padavimai sako Gondingą senovėje svarbią Žemaičių vietovę (kultūrinį, administracinį ir gynybinį centrą) buvus.“ (p. 79)

Archeologiniai duomenys. Svarbiausiu archeologiniu punktu reikia laikyti Babrungo slėnio atkarpą su didingu Gondingos piliakalniu, įruoštu Babrungo krante. Vakarinėje pusėje supiltas aukštokas pylimas, supąs beveik visą piliakalnio aikštelę, kuri kiek įdubusi atrodo. Piliakalnio viršūnė iškilusi 112,4 m nuo jūros lygio, bet nuo savo pagrindo tik 11 m. Piliakalnio ilgis 117 m, plotis rytinėje pusėje 66 m, ties viduriu 36,6 m, o vakarinėje pusėje tik 5,7 m. Šiauriniai, vakariniai ir pietiniai kalno šlaitai statūs. Viršuje esanti aikštelė apima apie 700 m2 plotą. Kultūrinis sluoksnis storas; jame randama senovės liekanų. Piliakalnis įruoštas ant vieno iškyšulio kalvos, kuri ateina iš vakarų, susilieja su lygiais laukais, ir pasiekusi Babrungą, sudaro aukštesnį pusiasalį. Iš šios pusės buvo įruošti sustiprinimai. Kiek atokiau būta kitos sustiprinimų linijos. Randama XII-XIII a. dirbinių. Kiek atokiau yra du mažesni piliakalniai, greičiausiai priešpiliai, pilikėmis vadinami. 3,5 km nuo piliakalnio teka Minija. Piliakalnio papėdėje buvusi stambesnė gyvenvietė su amato dirbtuvėmis.

Archeologai mano, kad šioje vietoje lietuvių gyventa jau pirmaisiais amžiais prieš Kristų; kiti duomenys rodo žmones čia gyvenus III, VI amžiuje po Kristaus ir vėliau – VII – XII a. Tad drąsiai galima teigti, kad Gondinga apgyventa jau daugiau kaip 2000 metų, ir todėl ją reikia laikyti viena seniausių, jei ne pačia senąja, Žemaitijos vietovių. Senovėje čia buvo stambus kultūrinis ir gynybinis centras. Apgyventas buvo tiek piliakalnis, tiek jo papėdė; žmonės savo sodybas kūrė ruože, kuris už kastinio kanalo plėtėsi į vasaros vakarus sąsmauka tarp vandenų. Čia būta tankiai išdėstytų sodybų, kurių gyventojai, ištikus pavojui, perplaukdavo per perkasą ir atsidurdavo jau pilaitėje. Iš išariamų senų liekanų galima nustatyti, kad sodybos tęsėsi apie 1,5 km nuo perkaso: visame šiame ruože randama daug puodų šukių, žalvarinių papuošalų, ginklų liekanų; aptiktas nemažas žemės plotas, padengtas pelenais ir anglimis. Tai rodo, kad sodybos, galbūt, buvo staiga sudegintos. Apylinkės gyventojai savo pasakojimuose dažnai mini žuvėdus; galima net spėlioti, kad senąją Gondingą sudegino normanai.

Senosios Gondingos gyvenvietėse aptiktos ir senųjų kapinių liekanos, kurios apėmė apie 1 ha plotą. Darytina išvada: jeigu tiek žemės reikėjo kapinėms, tai ir gyventojų buvo nemažai. Degintų lavonų liekanos čia guli 20 cm-1,5 m gylyje. Kai kurie kapai visiškai apkrauti akmenimis, kiti tik elipsės vainikais apdėti; akmenys taip pat parinkti (daugiausia spalvoti granitai). Lavonai buvo guldomi galvomis į pietryčius: jeigu velionis, nepajudinęs pėdų iš vietos, atsikeltų, būtų veidu į piliakalnį; laidota su ginklais ir papuošalais.
 

Kai kurie radiniai liudija čia buvus didelius mūšius: viename bendrame kape, tiksliau tik jo paviršiuje, buvo suskaityta 20 lavonų liekanų, gulinčių netvarkingai įvairiomis kryptimis. Vieno jų kaukolėje per plonimą buvo įstrigusi per visą galvos kaušą perlindusi strėlė, kurios geležinė dalis dar laikėsi kaule. Netoli šio kapo, kiek į šiaurę, rastas įdomus pavienis kapas: jame buvo susirietusio žmogaus kaulai; galva nukirsta ir laidojant padėta šalia viso kūno, o galvos vietoje, prie kaklo, padėtas kirvis. Dar kitame kape rastos lavono, perdurto ietimi, liekanos; ietis buvo įsmigusi stuburkaulio slankstelin (iš priešakinės pusės). Taip pat rasti kelių strėlių galai; jų padėtis rodė, kad jie buvo šių žmonių mirties priežastis. Dar kitame kape rastos moters ir šalia jos gulinčio mažo vaiko griaučių liekanos; moters kaulai vietomis buvo visiškai gerai išsilaikę, o vaiko – sutrūniję, pavirtę į miltus.

Kapų kalno viršūnės vakarinėje pusėje aptikta ir mirusiųjų deginimo vieta (poros metrų spindulio plotas). Čia, be kitų radinių, aptiktos sudeginti arklio liekanos, taip pat apšarvavimo metalinių dalių, žąslai, raitelio pentinai; pentinai buvo be ratukų galuose, tik smaila geležis, kuria, matyt, raitelis ir badydavo arklio šonus. Atskiruose kapuose buvo ir arklių, palaidotų drauge su žmonėmis, griaučių. Ant vieno mirusio krūtinės rastas skambutis, labai gerai užkonservavęs ano meto drabužio liekaną: būta lininių trinyčių. Ypač daug rasta žiedų (20), spiralinių papuošalų ir kitų radinių, kurie rodo, kad Gondingos gyventojų būta gana aukštos kultūros. Kadangi tada santykiai su užsieniais buvo labai menki, reikia manyti, kad šiuos dalykus pasidarė vietoje. Visi čia suminėti kapai yra senojo geležies amžiaus, III-VI amžiaus tipiškos liekanos.

Istoriniai duomenys. Gondinga minima jau XIII a. kryžiuočių šaltiniuose. (...) Strateginė padėtis rodo, kad taip: Gondingos apylinkėje yra dar penki piliakalniai, su kuriais Gondingos pilis sudariusi vieningą gynimosi sistemą.

XIV-XVIII a. Gondinga buvo valsčiaus centras; jam tada ir Plungė priklausė. Plungės gyvenimas iki XVI a. susijęs su Gondinga. Ši sritis iki Melno taikos buvo beveik ištisai giriomis apaugusi. Bet XVI a. Minijos ir Babrungo pakrantėse jau buvo nemaža gyventojų. XVI a. Plungė ima vis labiau Gondingą stelbti, ir 1658.III.15 Gondingos valsčius buvo Plungės valsčiumi pavadintas. Dar 1776 m. Gondingos valsčiuje būta dviejų (Plungės ir Gondingos) miestelių. Kiek vėliau Gondinga sunyko – liko tik piliakalnis ir kaimas.

Gondingos dvaras, greičiausiai, atsiradęs XV a. Pagrindinė dvaro sodyba buvusi ūkininko Leono Kumšlyčio lauke.  Dar mūsų laikais ten buvo randama pamatų liekanų, plytgalių, mūrinių plytų sienų likučių, ornamentuotų koklių, molinių puodų šukių. Dar XIX a. iš žemės paviršiaus kyšojusios mūrų liekanos, buvę daug sveikų koklių. Viso kaimo piemenys eidavę koklių rinkti, ardyti. XIX-XX a. sąvartoje buvusi dvaro vieta – Dvarlaukis išarta, mūrų liekanos nugriautos. Bet ir vėliau dar buvo liekanų randama, išariama VII a. pinigų, papuošalų, žiedų, sveikų ir stiprių plytų. Panašių liekanų aptikta ir 100 metrų nuo šios vietos į šiaurę.

Pas Juozą Lapinską Plungėje buvo keletas senų dokumentų, liečiančių Gondingos praeitį. Vienas jų buvo 1588.X.19, duotas Gondingos urėdninko Motiejaus Jorievičiaus. Yra išlikęs ir K. Jablonskio paskelbtas Gondingos ir Kaušėnų dvarų 1691.IV.23 inventorius, surašytas nuomos sutarties proga, kai Gondingos savininkas Jonas Karolis Vyšomirskis užstatė dvarą šešeriems metams Kazimierui Šiukštai ir jo žmonai Kristinai Mikulčiutei-Šiukštienei. Ta proga aprašytas ir Gondingos dvaras. Jis turėjęs įvažiuojamus vartus be stogo, lentines jų duris, dvaro rūmus ir kitus trobesius. Gyvenamieji namai buvę aplūžę; jų durys turėję geležinius varsčius; buvę išvesti du dūmtraukiai. Pagrindiniame kambaryje buvo 3 stikliniai langai, 2 ąžuoliniai suolai, 4 lentynos, senų lentų grindys, sena koklinė krosnis su plytiniu dūmtraukiu, krosnelė. Kituose kambariuose apsčiai įvairių daiktų, rakandų. Namo stogas pusiau skiedromis, pusiau šiaudais dengtas, iš dalies sukritęs. Dvare buvo klėtis, tvartas, kepykla, klojimas, girnos, piesta ir kt.“ (p. 79-81)

 

Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius : Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. P. 573:

Gondingos draustinis,
landšaftinis ir istorinis draustinis Plungės rj., 4 km į p. v. nuo Plungės. Plotas 134,5 ha. Saugoma Babrungo slėnio šlaitai su gretimomis kalvomis ir griovomis, Gondingos piliakalnis su sen. gyvenvietės ir kapinyno liekanomis. Draustinis įkurtas 1960.

Gondingos piliakalnis, Gondingos piliakalnis, Pilies kalnas, yra Plungės rj., Nausodžio apyl., Gondingos kaimo r. pakraštyje, Babrungo deš. krante, prie kelio Plungė-Kuliai. Resp. reikšmės archeol. paminklas. Šlaitai statūs, 16-18 m aukščio. Aikštelė 100 m ilgio, 55 m pločio. Piliakalnio p. v. dalyje išlikęs 8 m aukščio, 70 m ilgio pylimas. Jo pašlaitėje, už užslinkusio griovio, yra buvęs dar vienas pylimas. XX a. pr. į upę griūvantį piliakalnio kraštą žvalgė Liudvikas Kšivickis. Piliakalnio v. papėdėje yra (apie) 6 ha ploto sen. gyvenvietė; išliko iki 0,6 m storio kult. sluoksnis. 0,5 km į š. nuo piliakalnio, Babrungo kair. krante, yra 2 kalvos, vadinamos pilalėmis; prie vienos jų rasta kult. sluoksnis. P. kalvoje (ji nupjauto kūgio formos) yra 10 m skersmens  aikštelė; š. kalvos aikštelė apie 70 m ilgio, 60 m pločio. 0,5 km į š. nuo piliakalnio, Babrungo deš. krante, yra IX-XIII a. kapinynas. Jis resp. reikšmės archeol. paminklas. Dalis kapinyno radinių laikoma Kauno istorijos, Šiaulių „Aušros“, Telšių kraštotyros ir Kulių vid. mokyklos muziejuose. Babrungo slėnio atkarpa su G. ir kitais archeol. paminklais 1960 paskelbta landšaftiniu draustiniu.